Główna Girlboss. Mano sėkmės istorija

Girlboss. Mano sėkmės istorija

0 / 0
Jak bardzo podobała Ci się ta książka?
Jaka jest jakość pobranego pliku?
Pobierz książkę, aby ocenić jej jakość
Jaka jest jakość pobranych plików?
Rok:
2016
Język:
lithuanian
ISBN 10:
609466194X
ISBN 13:
9786094661945
Plik:
PDF, 8.97 MB
Ściągnij (pdf, 8.97 MB)
Conversion to is in progress
Conversion to is failed
0 comments
 

Aby opublikować recenzję, zaloguj się lub zarejestruj się
Możesz zostawić recenzję książki i podzielić się swoimi doświadczeniami. Inni czytelnicy będą zainteresowani Twoją opinią na temat przeczytanych książek. Niezależnie od tego, czy książka ci się podoba, czy nie, jeśli powiesz im szczerze i szczegółowo, ludzie będą mogli znaleźć dla siebie nowe książki, które ich zainteresują.
1

À l'intérieur des vaisseaux de l’espace

Rok:
1979
Język:
french
Plik:
EPUB, 1.99 MB
0 / 0
2

Fire Hawk

Rok:
1999
Język:
english
Plik:
EPUB, 648 KB
0 / 0
Iš anglų kalbos vertė
Rūta Montvilienė

VILNIUS

2016

UDK 658-051(092)
Am89

Sophia AMORUSO
#GIRLBOSS
Portfolio / Penguin, an imprint of
Penguin Random House LLC,
New York, 2014

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti
viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar ko­
pijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Copyright © 2014,2015 by Sophia Amoruso
All rights throughout the world are reserved to Sophia Amoruso
Cover design: Christopher Sergio
Cover photograph: Gabrielle Revere
© Rūta Montvilienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
©„Tyto alba", 2016
ISBN 978-609-466-194-5

Svarbiausios
JAUNOS BOSĖS
gyvenimo datos
Aš esu blogas, irtai gerai.
Niekada nebūsiu geras, irtai neblogai.
Nenorėčiau būti niekuo kitu, tik savimi.
Rolfas Griovėjas

S v a r b ia u s io s JAUNOS BOSĖS g y v e n i m o d a t o s

1984 m. Gimiau San Diege, Kalifornijoje, Didįjį penktadienį, balan­
džio 20 dieną, o juk tai 4 / 20, marihuanos mėgėjų kodas ir nacio­
nalinė žolės rūkalių diena. Kol dar nepagalvojote, jog tai pranašin­
gas ženklas, leiskite jus užtikrinti, kad man patinka vienintelis su
rūkymu susijęs dalykas - tai išrūkyti savo konkurentus.
1989 m. Kakučiu išteplioju vaikų darželio sieną - manau, tai pir­
moji mano meniškos prigimties išraiška.
1993 m. Ketvirtos klasės mokytoja sako, kad man kažkas negerai.
Į bėdų sąrašą įtraukiamas dėmesio sutelkimo sutrikimas ir Turėto
sindromas.
1994 m. Tėtis nusiveda mane į prekybos centrą Wal-Mart. Aš klau­
siu pardavėjos, ar„čia parduodamos lėlės Renas ir Stimpis, leidžian­
čios viduriuose susikaupusias dujas".Tai aiškiausias įrodymas, koks
platus mano žodynas ir įdomus humoro jausmas.
1; 997 m.Tiesiog įsimyliu savo pirmąjį vintažinį drabužėlį - rausvas
it persimonas disko stiliaus kelnes. Jas slapta apsimaunu riedučių
sporto salės tualete.
1999 m. Susirandu pirmąjį darbą greitojo maisto restorane Sub­
way. Ruošiant sumuštinius su kiauliena, salotos lapu ir pomidoru,
man pasireiškė obsesinis kompulsinis sutrikimas.
2000 m. Negaliu pakęsti vidurinės mokyklos, todėl mane nusiun­
čia pas psichiatrą. Jis diagnozuoja depresiją ir dėmesio sutrikimą.
Geriu baltas tabletes. Geriu mėlynas tabletes. Pagalvoju, kad meilė
mokyklai to neverta. Išmetu tabletes ir nusprendžiu tęsti mokslus
namie.

7

#GIRLBOSS

2001 m. Išsiskiria mano tėvai. Neimu to į galvą ir, pasinaudojusi
proga išsikraustyti iš namų, pradedu savarankišką gyvenimą. Kar­
tu su gauja muzikuojančių vyrukų išsinuomoju butą Sakramento
centre. Už savo kambarėlį, ar veikiau spintą po laiptais, moku 60
dolerių per mėnesį.
2002 m. Keliauju pakeleivingomis mašinomis pirmyn atgal Vakarų
pakrante, kol galiausiai apsistoju jos šiaurinėje dalyje. Šiaip ne taip
verčiuosi vagiliaudama ir valgydama tai, ką randu šiukšlių kontei­
neriuose (nespjauk į nemokamą riestainį, kol jo neparagavai).
2002 m. Parduodu pirmąjį daiktą internete. Tai vogta knyga.
2003 m. Mane sulaiko dėl vagystės iš parduotuvės. Liaujuosi vagi­
liauti kartą ir visiems laikams.
2005 m. Palieku savo vaikiną Portlande ir kraustausi į San Fransiską, mane išmeta iš darbo prestižinėje batų parduotuvėje.
2006 m. įsitaisau išvaržą, o tai reiškia, kad privalau rasti darbą, už­
tikrinantį sveikatos draudimą. Įsidarbinu meno mokykloje - fojė
tikrinu asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. Turiu daug
laisvo laiko, todėl naršau po internetą ir, neturėdama ką veikti, ati­
darau parduotuvę eBay platformoje. Ją pavadinu „Įžūlios mergio­
tės vintažas" (Nasty Gal Vintage).
2014 m. Esu savininkė ir generalinė direktorė, valdanti daugiau
kaip šimto milijonų dolerių vertės bendrovę, įsikūrusią beveik
penkių tūkstančių kvadratinių metrų biure Los Andžele, su prekių
paskirstymo ir užsakymų vykdymo centru Kentukyje ir trimis šim­
tais penkiasdešimt darbuotojų.

8

S v a r b ia u s io s JAUNOS BOSĖS g y v e n i m o d a t o s

(Šioje vietoje gali įterpti nuo stabdymo žviegiančių padangų įrašą.)
Suprantama, kai kurias detales praleidau, tačiau jei viską smulkiai
pasakočiau įžangoje, nebereikėtų skaityti likusios dalies, o aš no­
riu, kad perskaitytum mano knygą nuo pradžios iki galo. Tiesa ta,
kad maždaug per aštuonerius metus iš bankrutavusios anarchistės friganės, pasiryžusios sugriauti kapitalistinę sistemą, tapau mi­
lijoniere verslininke, kuri šiandien lygiai taip pat puikiai jaučiasi ir
direktorių valdybos posėdyje, ir savo drabužinėje. Niekada neke­
tinau būti pavyzdžiu kam nors kitam, bet norėčiau pasidalyti kai
kuriomis savo gyvenimo istorijomis ir išmoktomis pamokomis.
Per pastaruosius septynerius metus žmonės pamėgo įžūlios
mergiotės įvaizdį, kurį sėkmingai parduodu Nasty Gal parduotuvė­
se. Todėl norėčiau, kad pasinaudotum JAUNOS BOSĖS (#GIRLBOSS)
patirtimi ir susikurtum nuostabią ateitį, kurioje galėsi daryti ką
širdis geidžia. Šioje knygoje papasakosiu, kaip mokytis iš savo ir
kitų žmonių (pavyzdžiui, mano) klaidų. Paaiškinsiu, kada geriau
viską mesti, o kada - reikalauti iš savęs daugiau. Atskleisiu, kaip
svarbu klausti ir nieko nepriimti už gryną pinigą, kada verta elgtis
pagal taisykles, o kada būtina jas perrašyti. Padėsiu suvokti savo
silpnybes ir išnaudoti stiprybes. Mano istorija įrodo, kad gyvenime
netrūksta ironijos. Pavyzdžiui, aš pradėjau internetinį verslą, kad
galėčiau dirbti namuose ir... būti viena. Dabar per vieną darbo die­
ną bendrauju su daugiau žmonių negu anksčiau per visą mėnesį.
Bet nesiskundžiu.
Ši knyga neišmokys tavęs, kaip greitai praturtėti, kaip įsiveržti
į mados pasaulį ar pradėti verslą. Tai ne feminizmo manifestas ar
memuarai. Nenoriu dabar per daug gilintis į nuveiktus darbus, nes
turiu dar daug nudirbti. Ši knyga neišmokys tavęs, kaip stilingai

9

#GIRLBOSS

apsirengti ryte. Beje, tokią knygą būtinai parašysiu, bet tik po to,
kai pasiūlysi visiems draugams nusipirkti šią.
Dabar norėčiau, kad įsimintum šiuos tris patarimus:
Niekada nesuauk. Nevirsk nuoboda. Ir niekada neleisk, kad vy­
ras tvarkytų tavo gyvenimą.
Įsiminei? Puiku.Tuomet pirmyn.
Tu gali būti JAUNA BOSE visą gyvenimą.

Niekada nesuauk.
Nevirsk nuoboda.
ir niekada neleisk,
kad vyras tvarkytų tavo
gyvenimą

J a *A *u t
7 -u ^ O j

\ccuUt

IfKobtij o lauket
f r f r u M A iA

Taigi, nori tapti
JAUNA BOSE?
Gyvenimas trumpas. Netinginiauk.
-Aš

T a i g i , n o r i t a p t i JA U N A BOSE?

Taigi, nori tapti JAUNA BOSE? Pradėsiu nuo dviejų dalykų.
Pirma, tai šaunu! Tu ką tik žengei pirmąjį žingsnį nuosta­
baus gyvenimo link paprasčiausiai jo užsimanydama. Antra,
tai vienintelis lengvas žingsnis visame kelyje. Matai, yra vie­
na smulkmenėlė - būti JAUNA BOSE nelengva. Kad taptum
jauna vadove, reikia daug ir sunkiai dirbti, o ja tapus tenka
dirbti dar daugiau ir sunkiau, kad ja išliktum. Antra vertus,
kas čia baidosi sunkaus darbo? Aš tai jau tikrai ne; neabejoju,
kad tu irgi jo nebijai. Bet jei bijai, esu tikra, kad ši knyga padės
persigalvoti ir, baigdama skaityti paskutinį skyrių, tu beveik
šaukte šauksi:
- Kur tas darbas?!?! Aš trokštu darbo! Ir trokštu jo tuoj
pat\
JAUNA BOSE valdo savo gyvenimą. Ji gauna ko nori, nes
sunkiai dirba, kad tai pasiektų. JAUNA BOSE kontroliuoja
padėtį!? prisiima atsakomybę. Tu esi kovotoja ir žinai, kada
pulti, o kada trauktis. Kartais laužai taisykles, kartais joms
paklūsti, bet visada sprendi pati. Turi aiškų tikslą, bet žinai,
kad atsisakydama malonumų jo nepasieksi. Sąžiningumas tau
svarbiau už tobulumą. Tu keli klausimus. Atsakingai vertini
savo gyvenimą, tačiau nesusireikšmini ir nežiūri į save per
daug rimtai. Gali užkariauti pasaulį ir jį pakeisti. Tu esi kieta.

15

#GIRLBOSS

Kodėl t u r ė t u m manęs klausyti?
Moterys iš prigimties anarchistės ir revoliucionierės.
-K im Gordon

Jei egzistuotų taisyklės (nors jokių taisyklių nėra), kokia turi
būti JAUNA BOSE, viena jų būtų abejoti viskuo (netgi mani­
mi) ir kelti klausimus. Tai puiki kelio pradžia.
Aš esu bendrovės Nasty Gal steigėja, savininkė, genera­
linė direktorė ir kūrybos vadovė. Pati sukūriau šį verslą vos
per septynerius metus, ir visa tai pasiekiau dar nesulaukusi
trisdešimties. Negimiau turtingoje šeimoje, nebaigiau pres­
tižinės Tnokyklos, šalia manęs nebuvo suaugusių žmonių,
kurie patartų, ką daryti. Viską sugalvojau pati. Nasty Gal
sulaukia daug žiniasklaidos dėmesio, bet žurnalistų istori­
jos labiau primena pasaką. Paprasta, bet sumani mergiotė,
iš vargetos tapusi turtuole? Dedam pliusą. Svajonių princas
ant balto žirgo? Jei turite galvoje mano investuotoją Danny
Rimerį iš Index Ventures, tada taip. Dedam pliusą. Daugybė
gražių batelių? Dedam pliusą. Nesu prieš žurnalistų dėme­
sį - tai puikus dalykas, tačiau man nepatinka, kai kuriamas
įspūdis, jog viskas įvyko per vieną naktį ir kad man labai pa­
sisekė. Nesuprask manęs neteisingai: taip, pripažįstu mane
dažnai lydėjo sėkmė, bet noriu pabrėžti, kad tai ne atsitik­
tinumas. Metų metus pajuodusiomis panagėmis kapsčiausi
dėvėtų rūbų krūvose, ne kartą skaudžiai nusideginau karš­
tais garais lygindama atrinktus drabužius ir kišenėse slaps­
čiau daugybę priverktų Kleenex servetėlių, kol atsidūriau ten,
kur esu dabar.
16

T a i g i , n o r i t a p t i JA U N A BOSE?

Neseniai kažkas man sakė, kad dabar mano pareiga kuo
daugiau išplėtoti Nasty Gal verslą, nes esu pavyzdys mergai­
tėms, svajojančioms nuveikti ką nors šaunaus. Vis dar neži­
nau, kaip į tai reaguoti, nes iki šiol netikiu pačia pavyzdžio
idėja. Nenoriu, kad mane statytų ant pjedestalo. Kad ir kas
nutiktų, dėmesio sutrikimas neleis man įstrigti vienoje vie­
toje: kol galiu, drumsiu vandenį ir kursiu istoriją. JAUNOJI
BOSE, nenoriu, kad su pagarbia baime žvelgtum į autorite­
tus, nes tai gali tave stabdyti. Nešvaistyk energijos domėda­
masi kitų gyvenimais, geriau panaudok ją dirbdama savo la­
bui. Būk pati sau dievaitė.
Pasakoju savo istoriją, norėdama tau priminti, kad tiesus
ir įprastas kelias - ne vienintelis, vedantis į sėkmę. Skaity­
dama toliau matysi, kad augdama negavau apdovanojimų ar
pagyrimų. Mane išmetė iš mokyklos, buvau klajūnė, vagilė,
sumauta mokinė ir tingi darbuotoja. Vaikystėje amžiais įsiveldavau į nemalonumus. Nuolat rodydavau blogą pavyzdį ki­
tiems: tarkim, smogiau kumščiu geriausiai draugei į pilvą, nes
ji išmetė iš rankų mano plastilino figūrėlę (man buvo ketveri),
buvau apkaltinta, kad giminės susibūrime padegiau plaukų
lako flakonėlį (prisipažįstu, kalta). Paauglystėje buvau tikras
nervų kamuolys, o suaugusi iš esmės tapau savotišku Larry u
Davidu su aukštakulniais, tiksliau, jaunesne, graikiško kraujo
turinčia jo versija, nes taip ir neišmokau nuslėpti diskomfor­
to, nepasitenkinimo ar abejonių, nepabėgau nuo pačios savęs
ir iki šiol esu per daug atvira.
Išbandžiau įprastus kelius - valandinį darbą ir studijas
valstijos koledže, bet man jie netiko. Man taip ilgai kartojo,
kad kelias į sėkmę grįstas tam tikrais privalomais veiksmais
17

#GIRLBOSS

(pirmiausia baigti studijas, o tada susirasti darbą), kad, vis
bandydama ir patirdama vieną nesėkmę po kitos, beveik pa­
tikėjau, jog esu pasmerkta nugyventi nevykėlės gyvenimą.
Tačiau širdyje kirbėjo įtarimas, kad man lemta - ir kad aš su­
gebėsiu - nuveikti kažką daugiau. Pasirodo, tas „kažkas“ yra
Nasty Gal verslas. Bet žinai ką? Jis nenukrito man iš dangaus.
Aš jį sukūriau pati.
Atsikratyk įpročių ir visko, kas tave stabdo. Išmok pati
susikurti progų. Atmink, kad gyvenime nėra finišo linijos, o
sėkmė aplanko veikliuosius. Dirbk beprotiškai daug ir iš visų
jėgų stenkis susikurti tą nuostabų gyvenimą, apie kurį visada
svajojai (o gal dar ir nespėjai rimtai pasvajoti). Ir patikėk, bus
velniškai smagu jį kurti.
Ši knyga vadinasi #GIRLBOSS, t. y. JAUNA BOSE.
Ar tai reiškia, kad čia feminisčių manifestas?
O varge. Panašu, kad mums reikia apie tai pasikalbėti.
Tai feministinė knyga, o Nasty Gal - feministinė bendrovė
ta prasme, kad skatina tave, jauną merginą, būti kuo nori ir
daryti ką nori. Bet aš tikrai nesiruošiu vadinti mūsų „moteromis“ ir kaltinti vyrų dėl visų gyvenimo bėdų.
Niekada nemaniau, kad būti mergina yra rimta kliūtis.
Mano mama nuo mažumės ruošė valgį ir tvarkė namus, o jos
broliai džiaugėsi vaikyste. Todėl mama, remdamasi savo pa­
tirtimi, tvirtino, kad gimti mergaite yra neabejotinas trūku­
mas. Bet aš, gal todėl, kad abu tėvai dirbo visą darbo dieną, o
gal todėl, kad neturiu brolių ar seserų, niekada nepastebėjau
išskirtinio elgesio su berniukais. Žinau, kad ištisos moterų
kartos kovojo dėl teisių, kurios man atrodo savaime supran­
tamos, ir kad daugelyje pasaulio vietų ši knyga niekada ne­
18

T a ig i, no ri t a p t i JA U N A BOSE?

išvystų dienos šviesos. Tikiu, kad geriausias būdas pagerbti
ankstesnių ir būsimų kartų kovą už moterų teises yra veikla
ir darbas. Užuot dykinėjusi ir postringavusi, kaip man rūpi
moterų padėtis, aš verčiau spardysiu užpakalį sau bei kitiems
ir įrodysiu, kad galiu viską pasiekti pati.
Mano pirma reakcija į beveik viską gyvenime dažniausiai
būna neigiama. Kad galėčiau įvertinti kokį nors dalyką, pir­
miausia turiu jį atmesti. Vadink mane užsispyrėle, bet man tai
vienintelis būdas - aš pamažu įsileidžiu naujovę į savo pasaulį
ir nemėgstu, jeigu ji netikėtai nukrinta man į glėbį. Būdama
septyniolikos, nesiskutau kojų, nekenčiau aukštakulnių ir atro­
džiau kaip tikra panke anarchiste. Vilkėjau vyriškus drabužius,
pirktus Wal-Mart prekybos centruose. Tais retais atvejais, kai
vaikinas atidarydavo man duris ir praleisdavo į priekį, aš įsi­
žeisdavau ir atsisakydavau eiti, visa povyza šaukte šaukdama:
„Na jau ne, aš ir pati galiu atsidaryti duris!“ Būkime sąžinin­
gos - tai ne feminizmo apraiška, tai tiesiog šiurkštus elgesys.
Dabar jau suprantu, kad leisdama atidaryti man duris ne­
tampu mažiau nepriklausoma. Dažydamasi blakstienas ar
lūpas tikrai nepataikauju pasenusiems patriarchaliniams mo­
ters grožio idealams. Dažausi todėl, kad taip jaučiuosi geriau.
Štai tikroji Nasty Gal dvasia: mes norime, kad puoštumeisi
dėl savęs ir žinotumei, kad stengtis gražiai atrodyti anaiptol
nėra tuštybė. Sakau tai todėl, kad neprivalai rinktis, ar būti
protinga, ar seksuali. Gali būti ir protinga, ir seksuali. Tu esi ir
protinga, ir seksuali.
Ar 2014 metais išaušo nauja feminizmo era, nes mums ne­
bereikia apie tai kalbėti? Nežinau, bet norėčiau tikėti, kad
taip ir yra. Nemeluosiu - pagyros už tai, kad esu „verslininkė,
19

#GIRLBOSS

nebaigusi jokių studijų“, man skamba užgauliai. Antra vertus,
suprantu, kad tai yra ir mano privalumas, nes atėjusi į verslo
susitikimą galiu apstulbinti dalyvius gatvėse ir gyvenimo uni­
versitetuose įgyta išmintimi. Aš, kaip ir daugybė kitų JAUNŲ
BOSIU, minimų šioje knygoje, viską pasiekiau ne verkšlenda­
ma, o dirbdama, ir tikiu, kad merginos, kurios skaito šią knygą
trokšdamos tapti JAUNOMIS BOSĖMIS, elgsis taip pat. Į tave
nežiūrės rimtai vien todėl, kad to paprašysi. Privalai pati imtis
valdyti padėtį. Koks skirtumas, jei tai vyrų pasaulis? Man vis
dar labai patinka jame būti mergina.

Raudonos vi r vut ės t eor i j a

Užaugau tikėdama, kad kapitalizmas yra baisi suktybė, bet
dabar supratau, kad iš tikrųjų tai savotiška alchemija. Sunkus
darbas, kūrybiškumas ir ryžtas daro stebuklus. Kai pradėsi
suprasti šią alchemiją arba ją atpažinti, pasaulis pasirodys vi­
siškai kitoks.
Vis dėlto manau, kad aš nuo mažens pasaulį regėjau kitaip
negu visi. Pasak mamos, kartą, būdama penkerių, nustvėriau
raudoną virvutę ir nulėkiau į žaidimų aikštelę, o virvutė ran­
gėsi ore man iš paskos. Kai kiti vaikai paklausė, ką čia turiu,
pareiškiau, kad tai mano aitvaras. Netrukus visi atsinešė rau­
donas virvutes, ir mes lakstėme kartu, o mūsų aitvarai plaz­
dėjo aukštai danguje.
Mano patirtis - ir ši knyga - įrodo (jei jos apskritai ką nors
įrodo), kad jeigu tiki savimi, tavimi patikės ir kiti.
20

Man prisilietus, paprasta
XL dydžio striukė su
gobtuvu virsdavo Comme
dės Garęons dizainerių
kurtu drabužiu, o
slidinėjimo kelnės prabangios Balenciaga
kolekcijos dalimi

Jei
$1 j
iM je Jc o

Kaip aš tapau
JAUNA BOSE
Kelio pradžia: išvarža,
derybos ir liūdnasis triušis

Taigi, nutarei žengti drąsą žingsnį ir pradėti verslą eBay
platformoje. Pirmiausia turi apsispręsti, kiek laiko gali tam skirti.
Siūlau (kol kas) nemesti turimo darbo.
- Marsha Collier,
„Kaip pradėti verslą eBay platformoje žaliems"
(.Starting an eBay Business For Dummies)

K aip aš t a p a u JAU N A BOSE

Jei atvirai - o aš ketinu būti visiškai atvira, - Nasty Gal verslą
pradėjau todėl, kad įsitaisiau išvaržą. Gyvenau San Fransiske
ir niekur nedirbau, bet staiga pamačiau, kad kirkšnyje susi­
formavo išvarža. Tais laikais dažnai mūvėdavau itin aptemp­
tas kelnes, tad mano išvarža kaip koks guzas buvo matyti net
per drabužius. Sykį netgi nusiskutau visus gaktos plaukus,
išskyrus tuos, kurie dengė išvaržos gumbą. Tiesą sakant, man
buvo į viską nusispjauti. Juokai juokais, bet supratau, kad tai
rimtas sveikatos sutrikimas, ir jį reikia gydyti. O kad galėčiau
gydytis, privalau turėti sveikatos draudimą. Kad gaučiau svei­
katos draudimą, man reikia darbo. Tikro darbo.
Tikrą darbą radau meno mokykloje - sėdėdama fojė tikri­
nau asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir ramiai
laukiau, kol praeis devyniasdešimties dienų laikotarpis, po
kurio įsigalioja darbo v^tos lengvatos. Kaip įsivaizduojate,
asmens dokumentų tikrinimas - ne pats įdomiausias užsiė­
mimas, todėl turėjau marias laiko kvailioti internete. Tais lai­
kais labai išpopuliarėjo MySpace interneto platforma (mano
vartotojo vardas buvo WIGWAM). Netrukus pastebėjau, kad
gaunu daug kvietimų draugauti iš eBay pardavėjų, kurie tokiu
būdu norėjo reklamuoti jaunoms merginoms skirtus vintažinius drabužius.
Po devyniasdešimties dienų gavau sveikatos draudimą,
susitvarkiau išvaržą ir skubiai išnešiau kudašių iš meno mo­
kyklos fojė. Sveikdama po operacijos, išsikrausčiau iš nuo­
mojamo būsto ir, dideliam savo ir mamos liūdesiui, mėnesį
gyvenau mamos namuose. Neturėjau nei pajamų, nei ateities
planų. Bet kad jūs žinotumėte, kaip puikiai išnaudojau laiką!
Prisiminiau vintažo pardavėjų kvietimus draugauti ir pagal­
25

#GIRLBOSS

vojau: „Velniai griebtų, ir aš tai galiu!“ Turiu fotografavimo
žinių ir patirties. Turiu simpatiškų draugių, kurios sutiktų
pabūti modeliais. Pati vilkiu tik dėvėtus drabužius ir puikiai
išmanau visas su jais susijusias gudrybes. Be to, esu tikra rausimosi šiukšlėse ekspertė.
Taigi, žengiau pirmąjį žingsnį: nusipirkau knygą „Kaip
pradėti verslą eBay platformoje žaliems“, iš kurios sužino­
jau, kaip atidaryti savo parduotuvėlę eBay erdvėje. O pirmoji
mano, kaip ką tik iškeptos verslininkės, užduotis buvo sugal­
voti įmonės pavadinimą. Daugelis eBay dėvėtų rūbų parduo­
tuvių buvo tokios bohemiškos, kad net akis skaudėjo skai­
tant jų pavadinimus: „Damos aukštoje žolėje vintažas“ arba
„Mėnulio kranklių sielos seserų vintažas“. Todėl priešgyna
manyje puolė prie kompiuterio klaviatūros ir užrašė būsimos
parduotuvės pavadinimą - „Įžūlios mergiotės vintažas“ (Nas­
ty Gal Vintage). Jį įkvėpė mano mėgstamiausias funk stiliaus
dainininkės ir pašėlusios moters Betty Davis albumas.
Turbūt labiausiai ji garsėjo tuo, kad vienus metus buvo
ištekėjusi už džiazo muzikanto Mileso Daviso, tačiau mane
patraukė jos muzika (manau, jai akompanavo geriausia ritmo
grupė), begėdiškas seksualumas ir tiesmuka kalba. Betty Da­
vis eidavo į sceną vilkėdama vien apatinius drabužėlius ir mū­
vėdama tinklines kojines, nė vienas jos pasirodymas neapsiei­
davo be firminio judesio - batais su platforma apautos kojytės
spyrio į orą. Ši moteris buvo pati tikriausia JAUNA BOSE. Jos
dainų pavadinimai skambėjo taip: „Your Mama Wants You
Back“ (Mama nori, kad grįžtum - vert. past.), „Don’t Call Her
No Tramp“ (Nevadink jos valkata - vert, past.) ir „They Say
I’m Different“ (Sako, kad esu kitokia - vert. past.). Ji pati kūrė
26

K aip aš t a p a u JAU N A BOSE

muziką, rašė tekstus ir prodiusavo dainas, - o juk praėjusio
amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo beveik negirdėta,
kad moteris galėtų taip elgtis. Kad ir kokia pribloškiama buvo
Betty Davis, ji per daug pralenkė laiką, kad sulauktų komer­
cinės sėkmės. Tuomet maniau, kad tiesiog radau pavadinimą
eBay parduotuvėlei, bet vėliau paaiškėjo, kad tokiu būdu Nas­
ty Gal prekės ženklui įpūčiau ne tik savo, bet ir tos neįtikėti­
nos moters dvasios.
Vintažiniai drabužiai tapo mano gyvenimo dalimi dar ge­
rokai prieš atidarant parduotuvę. Mane visada traukė seni
daiktai ir jų pasakojamos istorijos. Mano senelis turėjo mo­
telį Vakarų Sakramente, o tėtis, vienas iš septynių vaikų,
nuo mažens padėjo jame tvarkytį. Kai vaikystėje su šeima
lankiausi senelio motelyje, radau jame sandėliuką, kupiną
stebuklų. Ten dulkėjo sena Ouija spiritizmo lenta, aštuntojo
dešimtmečio marškinėliai plačiomis rankovėmis, išmarginti
beprotiškais lygintuvu klijuojamais užrašais, sena tetos mo­
netų kolekcija. Tuos daiktus paliko praėjusio amžiaus septin­
tajame ir aštuntajame dešimtmetyje augę vaikai, bet mane jie
nepaprastai žavėjo.
Paauglystėje mėgau rengtis ne naujutėlaičiais, o senais
dėvėtais drabužiais, ir tai labai glumino mano mamą. Mėgin­
dama mane tinkamai aprengti, ji iškęsdavo nesuskaičiuoja­
mus žygius į vietinį prekybos centrą, bet jos pastangos nu­
eidavo perniek - paėmusi 50 dolerių kainuojančią palaidinę
pareikšdavau, kad ji „tiesiog tiek neverta“. Jei tuo metu būtų
veikusios Nasty Gal parduotuvės, neabejoju, kad būčiau ra­
dusi aibę dingsčių mamos pinigams išleisti, tačiau prekybos
centras buvo labai nuobodi vieta. Eilinės parduotuvės, kurių
27

#GIRLBOSS

vitrinos klykte klykė: „Normalūs drabužiai!“, manęs visai ne­
domino, o prievolę mokėti pinigus už tai, kad atrodyčiau kaip
visi, laikiau absurdiška. Galiausiai mes su mama sutarėme dėl
kompromiso. Nors ji sakė, kad dėvėtų drabužių parduotuvės
„smirda“, sutikdavo palaukti netoliese, kol ką nors išsirink­
siu. Žinoma, tai nereiškia, kad jai patikdavo mano pirkiniai.
Puikiai prisimenu, kokį pažeminimą patyriau prieš kartu bu­
vusią draugę, kai mama pareikalavo grįžti ir pakeisti įsigytą
palaidinę, - ne todėl, kad šioji būtų per daug atvira ar kaip
nors kitaip nederama, bet todėl, kad tas rudas, rytietiškais
raštais išmargintas poliesterio drabužėlis jai pasirodė tiesiog
šlykštus.
Sulaukusi dvidešimties, dėvėjau beveik vien vintažinius
apdarus. San Fransiske su draug ‘ išsirinkdavome dešimtmėtį ir rengdavomės pagal jo mad;t es klausėmės senos mu­
zikos, vairavome senus automobilius, vilkėjome senus rūbus.
Labiausiai mėgau dvidešimtojo amžiaus aštuntąjį dešimt­
metį. Ilgus plaukus skyriau per vidurį - kaip buvo madinga
rokenrolo laikais - ir kaip uniformą vilkėjau eBay pirktas kel­
nes aukštu juosmeniu, nugaroje surišamą palaidinukę, avėjau
batus su platforma.
Atidariusi savo internetinę parduotuvę, naujai pažvelgiau
į dėvėtų drabužių paieškas. Klasifikuotų skelbimų ir reklamų
portale Craigslist aptikau uždaromo teatro skelbimą dėl išpar­
duodamo rekvizito ir po labai sėkmingų derybų prisipirkau
pilną automobilį senų drabužių. Prie tų vilnonių pelerinų ir
senovinių Gunne Sax suknelių pridėjau keletą savo apdarų
ir staiga išvydau, kad turiu kolekciją, tinkamą parduoti. Tar­
get parduotuvėje įsigijau kelias Rubbermaid dėžes, skalbinių
28

K aip aš t a p a u JA U N A BOSE

spaustukų, drabužių garintuvą, kabyklą ir ėmiau ruoštis pir­
miesiems eBay aukcionams. Pasikviečiau pagalbon mamą ir
mudvi ėmėme darbuotis paprasčiausio konvejerio principu:
aš sakydavau apdaro matmenis, o mama juos užrašydavo ant
popieriaus skiautelės ir prisegdavo prie drabužio.
Mano pirmuoju modeliu tapo gražuolė Emily, vieno drau­
go mergina. Si nuo galvos iki kojų išsitatuiravusi ilgaplaukė
su žavingais kirpčiukais buvo neįprastas, bet nuostabus pa­
sirinkimas. Nufotografavau ją, pozuojančią su bene dešimčia
skirtingų mano kolekcijos derinių ir, prie nuotraukų pridė­
jusi greitosiomis sukurptus aprašymus, matmenis bei kitą
informaciją, nusiunčiau į eBay. Laukdama savųjų dešimties
dienų aukcionų, atsakinėjau į - ak, kokius jaudinamus! - pir­
mųjų klientų klausimus. Sulig kiekviema savaite reaguodavau
vis greičiau, tapau gudresnė ir vis gejiau išmaniau, ko nori
moterys. Kiekvieną savaitę man vis geriau sekėsi eBay auk­
cionuose. Jei ką nors parduodavau, puiku, kaipmat rasdavau
daugiau panašių daiktų. Jeigu neparduodavau, daugiau nė iš
tolo nepažvelgdavau į tokį daiktą. Keista, bet paaiškėjo, kad
simpatiškos merginos visai netrokšta vilkėti didžiulių dry­
žuotų drug rug megztinių su gobtuvu ir kišene ant pilvo, ku­
riuos taip mėgsta dykinėtojai! Visas procesas buvo nepapras­
tai patrauklus: tokia adrenalino fanatikė kaip aš net įsivaiz­
duoti negalėtų nieko geresnio, kaip gyvai stebėti savo prekių
aukcionus.
Išnaršiau visus Craigslist skelbimus apie siūlomą nekilno­
jamą turtą ir sudariau žemėlapį, kur būstas parduodamas po
šeimininkų mirties ir kur, mano nuomone, mirusieji buvo se­
niausi. Nurodytą dieną atsirasdavau toje vietoje šeštą valandą
29

#GIRLBOSS

ryto ir stodavau į eilę su žmonėmis, vyresniais už mane ma­
žiausiai dvidešimčia metų. Atidarius duris, visi slampinėdavo
po kambarius, žiūrinėdami servetėles ir kitus niekniekius, o
aš žaibu lėkdavau prie spintų ir imdavau traukti vintažinius
paltus, praeities stileivų mini sukneles, Halstono laikų disko
aprėdus ir daugybę „Auksinių mergaičių“ (Golden Girls) sti­
liaus sportinių kostiumų. Prisirinkdavau kalnus šių lobių,
kiek pasiderėdavau ir sumokėjusi traukdavau namo.
Be to, nuolat lankiausi vietinėse dėvėtų rūbų parduotuvė­
se. Palaukdavau, kol darbuotojai iš vidinių patalpų išridens
vežimėlius, prikrautus prekių su ką tik prisegtomis kainomis,
paims glėbį drabužių ir eis jų kabinti, o aš tik strykt - ir pul­
davau tikrinti, kokie stebuklai manęs laukia. Kartą radau du
Chanel švarkus tame pačiame vežimėlyje. Rausiuosi, rausiuosi, rausiuosi drabužių krūvoje - ohg^kanel švarkelis! Toliau
rausiuosi, rausiuosi, rausiuosi - oho, dar vienas! Sumokėjau
po aštuonis dolerius už kiekvieną. eBay aukcione abiejų mano
Chanel švarkų pradinė kaina buvo po devynis dolerius devy­
niasdešimt devynis centus, o pardaviau juos už daugiau kaip
tūkstantį penkis šimtus dolerių. Tada dar nežinojau, ką reiš­
kia žodžiai „bendrasis pelnas“, bet supratau, kad užčiuopiau
aukso gyslą.
Prisimindama tuos laikus suvokiu, kad turbūt buvau blo­
giausia klientė tose dėvėtų rūbų parduotuvėse, nes veikdavau
iš pasalų ir be gailesčio derėdavausi.
- Šis megztinis skylėtas, - pareikšdavau, atžygiavusi prie
kasos. - Todėl norėčiau gauti dešimties procentų nuolaidą.
Net jei nuolaida būdavo penkiasdešimt centų, derėdavausi
dėl jos. Man buvo svarbus kiekvienas centas.
30

K aip aš t a p a u JAU N A BOSE

Kai man sukako dvidešimt dveji, grįžau į priemiesčių gyve­
namuosius rajonus, iš kur klykdama sprukau vos prieš ketve­
rius metus. Patalpų nuoma San Fransiske kainavo brangiai,
todėl įsikūriau Plezant Hilio miestelyje, Kalifornijoje, valanda
kelio nuo mano draugų. Už penkis šimtus dolerių per mėne­
sį išsinuomojau namelį prie baseino, be virtuvės, ir iki lubų
prigrūdau jį vintažinių apdarų. Pagrindinė mano darbo vieta
buvo lova, klote nuklota įvairiais drabužiais ir pakavimo me­
džiagomis. Visur, kiek akys užmatė, stirksojo kalnai šlamšto:
dėžių ir dėžučių bokštas vos laikėsi ant skrudintuvo, balan­
suojančio ant mažyčio šaldytuvo, tarsi būčiau sugalvojusi
žaisti Jenga žaidimą namų apyvokos daiktais vietoj medinių
blokelių.
Kiekvieną dieną, susukusi plaukusjJ«rodą, važiuodavau į
Starbucks kavinę, kur užsisakydavau sojos piene virtos arbatos
be vandens ir putų. Priklausomai nuo oro, ji būdavo atšaldyta
arba karšta, bet maždaug penkerius metus kasdien išgerda­
vau mažiausiai po vieną didelį puodelį. Norėdama pavalgyti
užsimesdavau pelėsiais atsiduodantį megztinį, kurio priekyje
puikavosi kortelė su kaina „4.99 $“, ir net negalvodama, kaip
keistai atrodau, važiuodavau į Burger Road, savo mėgstamiau­
sią užkandinę miestelyje. Niekada nesusimąsčiau, kad išlei­
džiu šimtą dolerių per mėnesį Starbucks kavinėse ar kad man
kažko trūksta, gyvenant taip toli nuo didmiesčio aplinkos.
Mane visiškai įtraukė verslas, ir aš nieko daugiau netroškau,
tik stebėti, kaip jis auga kiekvieną dieną.
Kai neieškodavau naujų prekių, leidau laiką namie, priimi­
nėdama naujus draugus į savo paskyrą MySpace bendruome­
nėje. Naujas gyvenimo būdas diktavo ir naują aprangą: man
31

#GIRL80SS

nebereikėjo praustis, rengtis, puoštis ar gerai atrodyti. Anot
Gary’o, mano tuometinio vaikino, priminiau liūdną triušį,
mat vaikščiojau susisupusi į didelį, minkštą, bobišką chala­
tą, kuris einant šlavė žemę. Kartais, jei ryte užsimanydavau
nusiprausti, šį įvaizdį vainikuodavo rausvas aplink galvą ap­
vyniotas rankšluostis - taigi, jei esi viena iš tų šešiasdešimt
tūkstančių merginų, kurios anuomet tapo mano MySpace
draugėmis, labai atsiprašau. Nasty Gal Vintage verslą valdė
darboholikė mutante, apsitaisiusi kaip velykinis triušis.
Aš naudojausi programine įranga, generuojančia naujus
draugus, nors tai griežtai draudė MySpace taisyklės. Tarkim,
peržiūrėdavau pagarsėjusios gražuolės draugų sąrašą ir iš­
sirinkdavau tik tam tikro amžiaus tam tikruose miestuose
gyvenančias jos drauges. Pakvietusi draugauti dešimt naujų
žmonių, kiekvieną kartą turėdavau įtesti CAPTCHAkodą, kad
įrodyčiau, jog esu gyvas asmuo, o ne bVukalus kišantis kompiu­
teris. Tiesą sakant, prisipažįstu, buvau ir viena, ir kita. Išsėmusi visas vieno žurnalo, muzikanto, prekės ženklo ar populiarios
gražuolės paskyros galimybes, ieškodavau naujos aukos. Mes liūdnasis triušis ir aš - jautėmės devintame danguje, suvedi­
nėdami CAPTCHA kodus ir stebėdami, kaip merginos priima
kvietimus, o mūsų draugų skaičius nepaliaujamai auga. Neilgai
trukus turėjau dešimtis tūkstančių draugų MySpace bendruo­
menėje - ja naudojausi, siekdama nukreipti žmones į savo eBay
parduotuvę. Kaskart, kai vykdavo Nasty Gal Vintage prekių
aukcionas, MySpace paskyroje paskelbdavau naujienlaiškį ir
sukurdavau tinklaraščio įrašą. Tuo metu dar nesuvokiau, kad
taikau du svarbiausius sėkmingo verslo principus: „Pažink savo
klientą“ ir „Naudokis nemokama reklama“.
32

K aip aš t a p a u JAU N A BOSE

Be to, sąžiningai atsakinėjau į kiekvieną, net ir menkiausią
komentarą, paliktą mano interneto svetainėje. Man atrodė,
kad taip elgtis paprasčiausiai mandagu. Daug bendrovių iš­
leidžia milijonus dolerių, mėgindamos kuo geriau išnaudoti
socialinius tinklus, o aš veikiau vedama nuojautos ir bendra­
vau su klientais taip, tarsi jie būtų mano draugai. Stengiausi iš
visų jėgų, nors už nugaros nestovėjo joks viršininkas, už gerą
darbą žadantis įteikti aukso žvaigždę. Na ir kas, kad niekas
negirdi, kaip miške virsta medis? Juk medis vis tiek nuvirsta.
Jei tikėsi, kad tavo veikla bus sėkminga, taip ir nutiks - net
jeigu iš pirmo žvilgsnio tai nebus akivaizdu. Pastangos tikrai
atsipirks, jei aukštai kelsi kartelę ir į darbą įdėsi t\ek pat šir­
dies, kiek įdedi į draugystę, meilę ar studijas.
Vieną dieną per savaitę fotografuodavau modelius - mer­
ginos pozuodavo prie įvažiavimo į mano namelį, o mėlyni
garažo vartai atstojo fono dekoracijas. Prieš fotosesiją kiaurą
vakarą rinkdavau įdomius vintažinius derinius, žiūrėdama,
kad tam pačiam aukcionui nepasiūlyčiau dviejų vienodų dra­
bužių. Tokiu būdu mano prekės nekonkuravo tarpusavyje, o
aš maksimaliai išnaudojau kiekvienos jų galimybes. Modelių
rasdavau MySpace bendruomenėje, o atsilygindavau joms po
fotosesijos vaišėmis Burger Road užkandinėje. Kadangi buvau
ne tik stilistė, bet ir fotografė, išlavinau ypatingą gebėjimą
viena ranka sagstyti demonstruojamo drabužio sagas, o kita
laikyti fotoaparatą.
Savo modelius rengdavau kaip eilines merginas, kurios iš
gatvės pateko tiesiai į fotosesiją mados žurnalo vedamajam
straipsniui. Man prisilietus, paprasta XL dydžio striukė su
gobtuvu virsdavo Comme dės Garęons dizainerių kurtu drabu33

#GIRLBOSS

žiu, o slidinėjimo kelnės - prabangios Balenciaga kolekcijos
dalimi. Daugiausia dėmesio nuotraukose visada skirdavau
siluetui. Tai gyvybiškai svarbu skelbiantis eBay platformoje,
nes potencialūs klientai, peržiūrinėdami miniatiūrines nuot­
raukas, kiekvienai jų skiria mažiau nei sekundę. Tačiau kuo
daugiau domėjausi mados fotografija, tuo geriau supratau,
kad viskas priklauso būtent nuo silueto. Jei drabužis yra dai­
laus silueto, jį vilkinčiam žmogui nebūtina turėti ant podiu­
mo vaikštančio modelio figūrą.
Į
Prisimenu, kartą, man tyrinėjant vintažo parduotuvę San
Fransiske, joje dirbanti mergina man prasitarė, kad įkvėpi­
mo, ką rengtis penktadienio vakarais, ieško Nasty Gal Vintage
svetainėje. Staiga supratau, kad savo klientėms teikiu stilis­
tės paslaugas, nors niekada to nesiekiau. Kadangi pati kūriau
kiekvieną derinį nuo galvos iki kojų, nuo šukuosenos iki batų,
vadinasi, iš tiesų merginoms rodžiau, kaip susikurti įvaizdį
pačioms. Šis suvokimas buvo viena stipriausiai mane sujau­
dinusių ir labiausiai pradžiuginusių patirčių versle, nors šiaip
vargu ar išgirstum mane skatinant ką nors duoti nemokamai.
Visada jaučiau, kad Nasty Gal Vintage yra daugiau negu pap­
rasta interneto parduotuvė, bet tąkart gavau įrodymą: mes iš
tikrųjų padedame merginoms šauniai atrodyti ir puikiai jaus­
tis dar prieš išeinant iš namų.
Sumaniusi pažaisti stilistę, užleidau vietą anapus objekty­
vo kitam fotografui ir taip įgijau draugą visam gyvenimui. Kai
netyčia aptikau Paulo Trapani svetainę internete, jis jau buvo
garsus laisvai samdomas fotografas, dirbantis įvairiems žur­
nalams. Bijojau, kad man nepavyks jo sudominti, bet kadangi
tinklalapyje buvo paskelbtas jo telefono numeris, paskambi­
34

K aip aš t a p a u JA U N A BOSE

nau. Apstulbau sužinojusi, kad Paulas jau girdėjęs apie Nasty
Gal Vintage, - juk tuo metu buvau tik paprasta pergina, įkū­
rusi versliuką nuomojamo būsto kambaryje ir turinti vos kelis
tuzinus pakvaišusių klienčių - tikrai ne ta veikėja, apie kurią
būtų galėjęs žinoti toks menininkas kaip Paulas Trapani. Dar
keisčiau buvo tai, kad jis sutiko bendradarbiauti - su sąlyga,
kad nuotraukas galės naudoti pristatydamas savo kūrybą, o
aš samdysiu modelius, ieškosiu vietų fotosesijoms ir tobulai
sudėliosiu drabužių derinius.
Nors jau turėjau būrį ištikimų eBay sekėjų, o aukcionuo­
se mano prekės būdavo parduodamos vis aukštesnėmis kai­
nomis, Nasty Gal Vintage vis dar buvo menkas versliukas.
Tačiau smagus - jeigu nemokamas mėsainis nesuviliodavo
merginos pabūti modeliu, paprastai pakakdavo pažado, kad
jos laukia linksma popietė (ir kelios nuotraukos, kuriose ji
atrodys stulbinamai). Taip modeliu įdarbinau Lisą, metro
šešiasdešimt penkių tamsiaplaukę gražuolę elnės akimis ir
papūstomis lūpytėmis, ir mes visi patraukėme fotosesijai
į Port Kostos miestelį. Port Kosta - nedidukė nuošali gy­
venvietė Rytų įlankoje; jei nežinotum, gali pasirodyti, kad
joje gyvena vien motociklų klubo „Pragaro angelai“ (Helis
Angels) nariai. Dar ten yra baras Warehouse su baltojo lo­
kio iškamša, kuriame siūloma keturi šimtai rūšių alaus, ir
motelis - tiek tų vietos įžymybių. Motelis įsikūręs pastate,
kuriame kadaise buvo viešnamis, todėl kiekvienas jo kamba­
rys pavadintas ten dirbusios merginos vardu - pavyzdžiui,
yra „Bertos kambarys“, „Ednos kambarys“. Štai ten ir vyko
mūsų fotosesija. Dekoracijas atstojo nuostabūs senoviniai
gėlių tapetai ir bjaurios devintojo dešimtmečio sofos, o tie35

#GIRLBOSS

sioginę fotoaparato blykstės šviesą švelnino blausūs saulės
spinduliai, prasiskverbiantys pro langą. Mes ten išties links­
mai praleidome laiką, ir net aš poroje nuotraukų atlikau epi­
zodinį modelio vaidmenį.
Daugelis galvoja, kad darbas namuose yra tarsi atostogos,
kai darai ką nori ir kada nori. Man tikrai buvo kitaip. eBay rei­
kalavimai privertė laikytis griežčiausios dienotvarkės, kokios
iki tol niekada nesilaikiau. Aukcionai vyko tiksliai nustatytu
laiku, todėl pražiopsojus pateikimo terminą laukė labai nema­
lonios pasekmės. Geriausias laikas aukcionams buvo sekma­
dienio vakaras. Žinojau - jei maniškis vyks per vėlai, pirkėjos,
nekantraujančios suleisti nagučius į mano naujausią dėvėtų
grožybių kolekciją, labai nusivils ir, nesulaukusios aukciono,
atiduos savo pinigus kitam pardavėjui. Jei ilgai neatsakysiu
į klientės užklausą, ji neteks kantrybės ir apsipirks kur nors
kitur. Jei užtruksiu pristatydama pirkėjoms užsakymus, su­
lauksiu blogų atsiliepimų, o jeigu neišlyginsiu ir neparuošiu
visų drabužių fotosesijos išvakarėse, kitą dieną nebeužteks
laiko pasirūpinti kiekviena smulkmena.
Fotosesijai pasibaigus, virsdavau tikru automatu. Kiauras
dienas redaguodavau nuotraukas. Išmokusi mėgėjiškai nau­
dotis Photoshop programa, skubiai naikindavau spuogus ir
apkarpydavau nuotraukas. Sugalvojau būdų, kaip bet kur ir
bet kada dirbti efektyviau. Visas nuotraukas įkeldavau į FTP
serverį, o kad pirkėjai greičiau pamatytų naujas prekes, nau­
dojau šablonus. Karštligiškai, tarsi koks dvylikametis programišius, kūriau paprastus HTML tekstus. Prekių aprašymuose
liaupsindavau parduodamus drabužius, atkreipdama dėmesį į
jų detales. Pridėdavau stiliaus patarimų, jei klientė, sumaniu­
36

K aip aš t a p a u JA U N A BOSE

si pirkti aktorės Betty White laikų vėjo neperpučiamą striu­
kę, nežinotų, su kuo ją derinti, kad atrodytų kaip britų reperė
M.I.A. Į aprašymus įtraukdavau visus įmanomus matmenis:
drabužio ilgį, plotį per pečius, per juosmenį, per klubus, ties
pažastimis. Pažymėdavau kiekvieną trūkumą ir niekada ne­
slėpdavau tikrosios dėvėto apdaro būklės.
eBay aukcionuose parduodamų prekių pavadinimų kūri­
mas yra veikiau mokslas negu menas. Kiekvieno aukciono pa­
vadinimas prasidėdavo trumpiniu VTG (vintage, vintažas), o
po jo sekdavo raktinių žodžių ir konkrečios prekės apibūdini­
mų kratinys. 2007 metais labai išpopuliarėjo terminai Babydoll (Lėlytės stilius) ir Peter Pan (Piterio Peno stilius), kartais
pasirodydavo hippie (hipiškas stilius) ir boho (bohemiškas),
vėliau juos pakeitė būdvardžiai architectural (architektūriš­
kas) ir avant-garde (avangardinis). Tiesą sakant, džiaugiuosi,
kad jau pamiršau ir daugelį tų apibūdinimų, ir sistemą, pagal
kurią juos išdėliodavau. O tais laikais net valgydama, gerda­
ma, miegodama ar sapnuodama nesiliaudavau galvojusi apie
tinkamiausius raktinius žodžius. Prisimenu, kaip išpilta pra­
kaito nubusdavau tarp chaotiškai išmėtytų apdarų, beveik
šaukdama į tamsą: „Devintojo dešimtmečio kokteilinė suk­
nia, puošta blizgiais žvyneliais!“
Labiausiai man patikdavo siųsti klientėms nupirktus dra­
bužius. Prisimenate, kaip Subway restorane ruošiant sumuš­
tinius su kiauliena, salotos lapu ir pomidoru man pasireiškė
obsesinis kompulsinis sutrikimas? O dabar kaip apsėsta rū­
pinausi kiekviena siuntos smulkmena ir dirbau su Jungtinių
Valstijų pašto tarnyba. Sukausi vienui viena kaip konvejeris.
Man iš kairės stovėjo viena Rubbermaid dėžė, iš dešinės - kita,
37

dGIRLBOSS

o ant stalo buvau pasidėjusi daugybę pakavimui ir siuntimui
reikalingų dalykėlių.
Dėžėje iš dešinės laikiau ką tik nupirktus vintažinius daik­
tus, kuriuos reikėjo išsiųsti. Kaskart paėmusi kokį apdarą, rū­
pestingai įvertindavau jo būklę. Užtraukdavau užtrauktukus,
susegdavau sagutes, sukabindavau kabliukus, tada sulankstydavau ir, įdėjusi į permatomą plastiko maišelį, užklijuodavau
lipduku. Išspausdindavau sąskaitos kvitą ir Photoshop pro­
grama padailintą raštelį: „Ačiū, kad perkate Nasty Gal Vinta­
ge! Tikimės, kad įsigytas daiktas jums patiks taip pat, kaip ir
mums!“, nors tie „mes“ tebuvau aš viena. Įdėdavau prekę į dė­
žutę ir tėkšdavau ant jos siuntos etiketę. Tiesą sakant, nieko
aš netėkšdavau - nė menkiausio drabužėlio niekada nepakuo­
davau paskubomis ir labai didžiavausi, kaip rūpestingai viską
sudedu. Galvodavau, kad mano klientė - ypatinga mergina,
kuriai, kaip ir man, itin svarbi estetika. Kad ir kaip ten būtų,
labiausiai nenorėjau, jog ji suprastų, kad jos mėgstamoje par­
duotuvėje iš tikrųjų dirba viena mergužėlė, niekieno nepade­
dama vargstanti savo kambaryje...
Sulaukusi dvidešimt trejų pajutau, kad gyvenimas fantas­
tiškas. Prisimenu, kaip po eilinės kelionės į Los Andželą, kur
ieškodavau prekių savo verslui, sėdėjau draugės kieme ir ger­
dama alų iš skardinės stebėjau, kaip eBay aukcionuose perka­
mi mano drabužiai - iš viso už 2 500 dolerių. Tuo metu per
savaitę uždirbdavau daugiau negu kada nors per mėnesį, galuodamasi valandiniuose darbuose. Nors mama man vis rašė
ilgiausius elektroninius laiškus, maldaudama grįžti į valstijos
koledžą, užteko žvilgtelėti į besipučiančią sąskaitą banke, kad
patikėčiau, jog šįkart ji klysta.
38

K aip aš t a p a u JA U N A BOSE

Kartais paklausa mano siūlomiems apdarams taip išaugda­
vo, jog tapdavo tikru galvos skausmu. Sykį pardaviau plonyčio
audinio, dramblio kaulo spalvos suknelę pažemintu juosmeniu,
nusėtą sidabriniais ir baltais karoliukais, - ją būtų galėjusi dė­
vėti viena iš dvynukių Olsen, žengdama raudonu kilimu. Pas­
kui daug mėnesių gaudavau krūvas ašaringų žinučių iš būsimų
nuotakų, meldžiančių rasti joms lygiai tokią pačią. Kai kurios
šventai tikėjo, kad kažką nuo jų slepiu, nė nenutuokdamos, kad
esu ne vintažo archyvare, o tiesiog mergina, kantriai apžiūrinti
kiekvieną drabužėlį dėvėtų rūbų parduotuvėje.
Labai vertinau kiekvieną savo parduodamą daiktą ir kaip
apsėsta stengiausi dovanoti pirkėjoms smagios patirties. Pa­
siūliusi eBay aukcionui minėtus Chanel švarkelius, vieną jų
nunešiau į valyklą - deja, jos darbuotojai sugebėjo praganyti
itin retą, originalią sagą. Už tą švarką galėjau susižerti kokį
1000 dolerių, todėl gali neabejoti, kad apieškojau kiekvieną
valyklos įrengimą iš vidaus, išorės, viršaus ir apačios. Nieko
neradau. Paskambinau į Chanel parduotuvę Beverli Hilse,
ir atsiliepęs asmuo man patarė nusiųsti pageidaujamą sagą
į Niujorką, kur Chanel darbuotojai ras jai porą iš bendrovės
vintažo archyvo. Tai reiškė, kad turėsiu nukirpti nuo švarke­
lio kitą sagą! Siaubas! Vis dėlto taip ir padariau - nusiunčiau
jiems tą sagą. Chanel biuras Niujorke nustatė, kad saga nau­
dota 1988 metais, rado tokią pačią ir abi atsiuntė man. Nu­
nešiau sagas profesionaliam siuvėjui, kad įsiūtų į švarkelį. Jį
nupirkusi mergina jautėsi neapsakomai laiminga, nors buvo
priversta laukti savo pirkinio savaite ilgiau. Tuo tarpu aš su
palengvėjimu atsidusau ir tikriausiai atšvenčiau su puodeliu
Starbucks arbatos.
39

#GIRLBOSS

Tau čia n eg al i ma: e B a y klika

Dvejus metus buvau iškritusi iš įprasto gyvenimo. Nuo tos
akimirkos, kai atsibusdavau, iki tos, kol užmigdavau, eBay
buvo visas mano pasaulis. Kiekvienai prekių kategorijai eBay
platformoje sukurtas atskiras pardavėjų forumas. Visų eBay
prekiaujančių žmonių tikrai nelaikyčiau verslininkais (kai ku­
rios ponios, siūlančios vintažinius daiktus eBay, jau per ilgai
ten užsibuvo su savo penktojo dešimtmečio prijuostėmis).
Kai man pasirodžius prasidėjo pirkėjų karai dėl poliesterio
suknelių, tos puristės nepakrutino nei piršto, tik be perstojo
skundėsi manimi. Jos purkštavo dėl to, kad devintojo dešimt­
mečio drabužius vadinu vintažiniais, ir įrodinėjo, jog vintažu
galima laikyti tik tai, kas pagaminta iki septintojo dešimtme­
čio. Tos poniutės nuolat tyčiojosi iš mano modelių, ir bet kurią
mano nuotrauką, kurioje mergina stovi šiek tiek palinkusi ir
uždėjusi rankas ant klubų - tradicine aukštosios mados poza,
palydėdavo mėgstamiausiu komentaru: „Štai ji ir vėl išlaužė
tą bulimikės pozą!“
Prekyba vintažu primena prekybą narkotikais - niekam
negalima išduoti, iš kur gauni prekę. Natūralu, kad pardavėjai
smarkiai konkuruoja tarpusavyje. Velniai griebtų, man kon­
kurencija labai patinka, bet darbuodamasi eBay sužinojau, kad
kai kurie žmonės konkuruoja tokiais būdais, kokių net neįsi­
vaizdavau esant. Kol aš fotografavau, retušavau nuotraukas
ir skelbiau aukcionus, konkurentės patyliukais knisosi mano
pasiūlytų drabužių sąrašuose ir ieškojo dingsčių pasiskųsti.
Pavyzdžiui, eBay taisyklės draudžia pardavėjui prie parduo­
damų daiktų dėti nuorodas į kitas interneto svetaines, socia­
40

K aip aš t a p a u JA U N A BOSE

linius tinklus ir panašias vietas. Tačiau beveik visi prekiau­
tojai įdėdavo sąsajas su savo puslapiais MySpace platformoje.
Vis dėlto, jei tokį gudreivą pagaudavo, maža nepasirodydavo.
Tereikėjo vienos neturinčios ką veikti pasalūnės skundo ir bum! - visos savaitės sunkus darbas nuėjo perniek. Viską teko
daryti iš naujo rankiniu būdu - tam sugaišau visą dieną, nors
mano grafikas tą savaitę ir taip jau buvo perpildytas.
Su kai kuriomis vintažo pardavėjomis tapome virtualiomis
„draugėmis“, bet apskritai tai buvo klastingų raganų šutvė.
Tiesa, eBay gautos pamokos mane užgrūdino ir labai pravertė
vėliau, sukantis negailestingame verslo pasaulyje. Nasty Gal
Vintage išniro iš niekur, sukėlė didžiulę sumaištį ir akimirks­
niu tapo viena populiariausių vintažo parduotuvių. Man
puikiai sekėsi ne vien dėl to, ką pardavinėjau, bet ir kaip tai
dariau. Nuotraukos (ir pati stilistika) tikrai nebuvo itin pro­
fesionalios - juk už objektyvo sukosi kukli komanda, kurią
dažniausiai sudarė vienintelė mergina, fotografuojanti prie
savo garažo vartų, - bet vis tiek atrodė šimtus kartų geriau už
konkurenčių. Užuot švaisčiusi laiką forumuose ir kaip apsėsta
sekusi, ką daro kitos pardavėjos, iš visų jėgų stengiausi, kad
mano parduotuvėlė taptų išskirtinė. Klientės kaipmat surea­
gavo - pirkdamos Nasty Gal Vintage prekes, jos mielai mokėjo
brangiau negu kitose eBay parduotuvėse. Suprantama, toks
įžūlumas nepraslydo pro konkurenčių akis. Daugelis baisiai
supyko, kad už mano prekes aukcionuose siūlomos tokios
aukštos kainos, ir savo forumuose vieningai nusprendė, kad
tokią sėkmę galima paaiškinti tik nešvariais žaidimais, tai yra
tuo, kad aš susikuriu netikrą paskyrą, apsimetu entuziastin­
ga kliente ir pati aktyviai dalyvauju aukcione, keldama kainą.
41

KGIRLBOSS

Nesukau galvos dėl jų pezalų. Nasty Gal Vintage pardavimų
apimtys didėjo sulig kiekviena diena, ir turėjau nertis iš kailio,
kad viską spėčiau. Todėl nė nemaniau švaistyti brangių valan­
dų kačių peštynėms internete. Atrodė beprasmiška veltis į šią
erzelynę, bet greitai nebegalėjau nekreipti į ją dėmesio.

S t a b d o m arklius: pasakoj i mas api e
p u r p u r o spalvos t r e či o j o d e š i m t m e č i o
stiliaus suknel ę

2008 metų pradžioje, kai mano karjera eBay jau ėjo į pabaigą,
aptikau trečiojo dešimtmečio stiliaus suknelę, kuri anksčiau
tikriausiai buvo kokio nors teatrinio kostiumo dalis. Ji buvo
pasiūta iš purpurinio poliesterio audinio, ir aš ją pateikiau kaip
žavingą išeiginį apdarą. Aukcione suknelę nupirko už 400 dole­
rių, o įsigijusi mergina ja pasipuošė per Las Vegase vykusį vaka­
rėlį bakalauro laipsnio gavimo proga. Tačiau paaiškėjo, kad tai
buvo kita eBay prekiautoja vintažiniais drabužiais.
Forumuose įsiliepsnojo karštos diskusijos. Interneto tro­
liai nusprendė, kad mes sudarėme slaptą sąmokslą ir dalyvau­
jame viena kitos aukcionuose, siekdamos užkelti kainas, o ta
suknelė - visai ne vintažinė. Įdomiausia, kad niekada ir netei­
giau, jog tai originalus trečiojo dešimtmečio laikų drabužis,
ir būčiau mielai priėmusi jį atgal, jei tik pirkėja būtų norėju­
si grąžinti, - tačiau suknelė jai labai patiko ir, jos nuomone,
buvo verta sumokėtos kainos.
Kai 2008 metais žinoma mados tinklaraštininkė Susie Bub­
ble parašė apie Nasty Gal Vintage, komentarų skiltyje prasidė­
42

K aip aš t a p a u JAU N A BOSE

jo kačių pjautynės - daugiausia dėl, anot vienos komentato­
rės, „purpuro spalvos trečiojo dešimtmečio stiliaus suknelės“.
Vieni mane gynė, kiti komentaruose rašė, kad aš „taip iškilau
tarp daugybės eBay prekiautojų tik APGAUDINĖDAMA ir
MELUODAMA“. Galiausiai suirzusi Susie nusprendė įsikišti.
„Negaliu visko žinoti ir, tiesą sakant, kartais to visai neno­
riu“, - rašė ji. Aš laikiausi nuošalyje ir kaip visuomet tylomis
daug dirbau toliau. Tuo metu jau planavau išeiti iš eBay, nes
verslas augo taip greitai, kad buvau pasiruošusi kitam žings­
niui. Nasty Gal Vintage padėjo išsiaiškinti, kur man geriausiai
sekasi, ir prikaustė mano dėmesį. Jau ėmiau suprasti, kad
šio verslo potencialas didesnis, negu galėjau įsivaizduoti, ir
kad man atsivėrė perspektyva tapti savarankiška verslininke.
Aišku, susitaikyti su komentatorių pilamu mėšlu buvo nelen­
gva. eBay man atstojo visą pasaulį, ir aš su pagarba žvelgiau
į daugelį kitų pardavėjų. Kad ir kaip ten būtų, eBay pasirinko
už mane: mano prieiga prie paskyros buvo sustabdyta kaip
tik tuomet, kai ketinau atidaryti nuosavą interneto svetainę.
Kam jos reikėjo? Kad galėčiau daryti tai, kas man sekėsi ge­
riausiai - kurti nemokamą rinkodarą ir ja naudotis. Išeidama
komentarų skiltyje savo klientams palikau nuorodą į būsimą
svetainę internete.

Da u g i a u j o k i ų aukci onų!

Per pusantrų metų aš išaugau namelį prie baseino. Perkrausčiau savo verslą į devyniasdešimt trijų kvadratinių metrų
loftą senos laivų statyklos patalpose Benišos miestelyje, Kali­
43

KGIRLBOSS

fornijoje, - dar toliau nuo visų draugų. Nusipirkau interneto
svetainės adresą nastygalvintage.com, nes tuo metu domenas
nastygal.com vis dar priklausė pornografinei svetainei (atsi­
prašau, supermamytės!). Prisikalbinau programuotoją Cody,
seną draugą iš mokyklos laikų. Aš kūriau grafinį dizainą, o jis
užsiėmė programavimu. Kartu parinkome elektroninės pre­
kybos platformą, ir Cody dėka mano svetainė pradėjo veikti.
Tai buvo pirmas ir paskutinis mano kurtas tinklalapis.
Išeidama iš eBay, negalėjau pasiimti jokios informacijos
apie savo pirkėjus. Nors neturėjau nei vienos klientės elek­
troninio pašto adreso, galėjau remtis šešiasdešimt tūkstančių
MySpace draugų. Nasty Gal Vintage interneto svetainę oficia­
liai atidariau 2008 metų birželio 13 dieną, penktadienį, ir iki
vakaro visos prekės buvo šluote iššluotos. Skambino net ak­
torės, televizijos laidų vedėjos ir prodiuserės Kelly Ripos sti­
listė pasiteirauti, gal turėčiau dar vieną vintažinį švarkelį, tik
XS dydžio? Hm, ne, neturėčiau.
Neilgai trukus nusamdžiau savo pirmąją darbuotoją,
Christiną Ferrucci. Pirmus metus mokėjau jai didesnį atly­
ginimą negu sau. Christina išsiderėjo nuo keturiolikos iki
šešiolikos dolerių per valandą - daugiau negu kada nors esu
gavusi pati, o aš slapčia nerimavau, ar rasiu jai užtektinai dar­
bo. Bet ji buvo verta tų pinigų ir dar daugiau, ir man tikrai
pavyko užkrauti ją darbais. Sykį, darbuojantis tik antrą savai­
tę, Christinai pasidarė taip bloga pakeliui į darbą, kad ji ėmė
vemti automobilyje, bet nesustodama važiavo toliau, kol pa­
siekė mūsų patalpas. Įžygiavusi vidun supakavo krūvą siųsti
paruoštų drabužių, nuvežė juos į paštą ir išsiuntė, tada grįžo
namo ir griuvo į lovą. Christina vis dar su manimi ir dirba
44

K aip aš t a p a u JAU N A BOSE

Nasty Gal bendrovės pirkimų direktore. Jei verslą laikytume
karu, būtent tokią JAUNĄ BOSĘ norėčiau matyti šalia savęs
apkasuose.
Dvejus metus prekiavusi tik vintažiniais drabužiais, troš­
kau išpildyti daugiau savo klienčių norų. Mums puikiai sekėsi
atrinkti ir parduoti įsimenamus vienetinius vintažinius apda­
rus, tai kodėl to paties nepabandžius su naujais drabužiais?
Tas užburtas ratas mane ėmė varginti - kiekvieną savaitę parduodavome turimas prekes, todėl kaskart tekdavo viską pra­
dėti iš naujo, o apie atostogas išvis galėjau tik pasvajoti.
Prabėgus šešiems mėnesiams nuo interneto svetainės ati­
darymo, Christina ir aš pirmą kartą dalyvavome specializuo­
toje parodoje Las Vegase. Niekas mūsų nežinojo, juk niekada
anksčiau tokiame verslo renginyje nesilankėme. Priėjau prie
Jeffrey Campbell batų stendo, mat labai norėjau bendradar­
biauti su šiuo gamintoju. Man iš karto atsakė: „Ne.“ Žinok,
išgirdusi žodelį „Ne“ retai paklausau. Siekiant sėkmės versle,
reikia ypatingo užsispyrimo. Be to, jei nebandysi, tikrai nie­
ko nepeši. Todėl ryžtingai grįžau prie stendo, įjungiau savo
išmanųjį telefoną ir pačiam Jeffrey’ui Campbellui parodžiau,
ką jis praranda, atsisakydamas bendradarbiauti su nastygalvintage.com. Veikiai tapome naujausia Jeffrey Campbell batais
prekiaujančia interneto parduotuve ir iki šios dienos esame
vieni didžiausių jo pirkėjų. Panašiai nutiko ir prie Sam Edelman stendo: išgirdusi neigiamą atsakymą, parodžiau savo in­
terneto puslapį ir pažadėjau padaryti jų prekės ženklą madin­
gą. Mums pavyko, ir greitai pardavėme jų Zoe linijos aulinukų
už septyniasdešimt penkis tūkstančius dolerių.
Verslo plėtrą pradėjome atsargiai. Įsigijome keletą Rojas ap­
45

#GIRLBOSS

darų - puikiausiai juos prisimenu. Pirmiausia mums pristatė
priekyje užsagstomas trapecijos silueto sukneles su marški­
nių tipo apykakle, išmargintas raudonais ir juodais langeliais.
Fotosesijai ta suknele aprengiau Nidą, metro septyniasdešimt
penkių centimetrų ūgio tajų kilmės merginą, svajonių modelį
ir mano buvusios eBay parduotuvės žvaigždę. Kai ši pabėgėlė
iš Naujojo Orleano pradėjo man pozuoti (savaime supranta­
ma, aptikau ją MySpace erdvėje), jai buvo vos šešiolika metų.
Už darbą Nida gaudavo mėsainį ir dvidešimt dolerių - net ir
baigusi vidurinę mokyklą. Languotąsias sukneles išpirko, ir
mes užsakėme jų daugiau.
Iš pradžių, tirdamos rinką ir žiūrėdamos, ką perka, o ko ne,
užsakydavome po šešis naujo drabužio vienetus. Jei pirkdavo,
aiškindavomės kodėl. Jei nepirkdavo, išmokdavome tą pamo­
ką. Niekada nesiliovėme mokytis. Pradėjome užsakinėti nebe
šešis, o dvylika, vėliau nebe dvylika, o dvidešimt keturis naujo
drabužio vienetus, ir mūsų išskirtinai vintažo verslas tapo in­
terneto parduotuve, kurioje šauniausios merginos už įkanda­
mą kainą rasdavo ne tik dėvėtų, bet ir naujutėlių drabužių bei
aksesuarų. Jie buvo kurti dar nespėjusių išgarsėti dizainerių,
bet tokio įstabaus stiliaus, kokio dar niekas nebuvo matęs. Nas­
ty Gal buvo didžiausia mūsų klienčių paslaptis, bet žinia greitai
sklido - ir mes augome toliau. Kartais, vienai ar kitai prekei
staiga dingus iš kompiuterių ekranų, mudvi su Christina su­
trikusios klausdavome viena kitos, kas atsitiko. Kelias minutes
kaip pamišusios ieškodavome sistemos gedimo, kol pagaliau
susivokdavome, kad jas tiesiog akimoju išpirko.
Dabar jau puikiai išmanau verslo terminus, tačiau tais lai­
kais neturėjau žalio supratimo, ką reiškia „rinkos tyrimai“ ar
46

K aip aš t a p a u JA U N A BOSE

„tiesioginė rinkodara“, net nenutuokiau, kad klientus galima
skirstyti pagal demografinius kriterijus. Žinojau viena: svar­
biausia bendrauti su savo pirkėjomis. Kai MySpace populiaru­
mas ėmė mažėti (dar prieš jam tampant Justino Timberlakeo
žaisliuku), aš ir mano klientės persikėlėme į kitus socialinius
tinklus, kur bendravome septynias dienas per savaitę, dvide­
šimt keturias valandas per parą. Merginos sakydavo man, ko
nori, o aš visada žinojau: jeigu įsiklausysiu į jų žodžius, vi­
soms bus gerai. Bet mums sekėsi geriau negu gerai. Velniai
rautų, kartu mes buvome absoliučiai fantastiškos!
Prabėgo metai, ir Nasty Gal išaugo loftą senojoje laivų
statykloje. Tuomet persikėlėme į patalpas Gilmano gatvėje,
Berklyje. Įsikūrėme pirmame pastato aukšte - per vieną kvar­
talą nuo legendinio pankų klubo, šalia pianinų parduotuvės.
Mūsų naujosios patalpos padidėjo nuo devyniasdešimt trijų
kvadratinių metrų iki beveik šimto šešiasdešimt kvadratinių
metrų, be to, nuo šiol turėjome nuosavą automobilių stovė­
jimo aikštelę. Kaip pasisekė! Būtent tada priėmėme į darbą
pirmuosius komandos narius: užsakymų siuntėją ir prekių
aprašų kūrėją. Paskambinau senam draugui Paului, vildama­
si, kad jis prisidės prie komandos kaip mūsų pirmasis oficia­
lus fotografas ir sutiks padirbėti pusę dienos mūsų naujosiose
patalpose, labiau primenančiose sandėlį. Paulas, visada pasi­
ryžęs nuotykiams, sutiko.
Po Paulo atsirado Stacey, su kuria draugavau jau keletą
metų - tuo metu ji papildomai uždarbiavo Christian Dior butike San Fransiske. Stacey - liekna kaip nendrė gražuolė su
kupeta juodų plaukų, besiplaikstančių aplink aukštus skruos­
tikaulius, - pasižymėjo nepriekaištingu skoniu ir modelio iš47

#GIRLBOSS

vaizda. Išmokiau ją Nasty Gal stiliaus paslapčių ir gudrybių,
be to, mums tikrai pravertė jos patirtis, įgyta dirbant Chanel
vizažiste. Stacey kartu su praktikantu Nieku šukavo pozuo­
tojoms plaukus, rausvino skruostus, segė sagas, traukė už­
trauktukus, dailino išvaizdą ir tvarkė aprangą, aš rūpinausi
prekių užsakymu, socialiniais tinklais ir kitais verslo reikalais,
o Christina vadovavo mūsų naujiesiems darbuotojams. Dau­
geliui patiktų lengvai valdomas smulkus verslas, bet mes nie­
kada negalėjome tuo pasidžiaugti. Apyvarta didėjo, rodės, kas
minutę, todėl mums nuolat visko trūko - o labiausiai žmonių,
inventoriaus ir vietos.
Vos per aštuonis mėnesius išaugome ir šias patalpas Berk­
lyje. Mums reikėjo tikro sandėlio. Jį radau kaimyniniame
Emerivilio miestelyje, garsėjančiame tuo, kad jame įsikūrusi
Pixar studija. Net sapne nesapnavau, kad kada nors nuomosiu
beveik septynių šimtų kvadratinių metrų patalpas. Anksčiau
niekada nedirbau sandėlyje, niekada nesiderėjau dėl tokios
didžiulės pinigų sumos. Labai jaudinausi ir bijojau, bet supra­
tau, kad teks ieškoti daugiau darbuotojų. Įprastos „bėdos“,
kai parduodavome dėvėtus drabužius greičiau, negu spėdavome įsigyti naujų, ėmė mus persekioti ir prekiaujant naujais,
dizainerių kurtais apdarais - dabar jų parduodavome gerokai
daugiau nei vintažo. Lyginant su praėjusiais metais, mūsų
apyvarta padidėjo septyniais šimtais procentų - tai neregė­
tas dalykas mažmeninėje prekyboje. Klienčių elektroniniai
laiškai plūdo taip greitai, kad nespėdavome į juos atsakinėti.
Nupirktus daiktus pakavome su karštligišku džiugesiu, ir aš
kiekvieną savaitę keliaudavau savo patikimuoju 1987 metų
Volvo į Los Andželą - pirkti, pirkti, pirkti dideliais kiekiais!
48

K aip aš t a p a u JAU N A BOSE

Pradėjau bendradarbiauti su konsultantu Dana Friedu neįtikėtina, bet jo kontaktus aptikau internete. Anksčiau jis
dirbo generalinio direktoriaus pavaduotoju ir finansų direk­
toriumi Taryn Rose batų bendrovėje, tad turėjo daug patirties
verslo vadyboje. Mudu su Dana nusprendėme, kad Nasty Gal
trūksta žmogaus, gebančio valdyti svarbiausius verslo vidaus
procesus - užsakymus, finansus ir žmogiškuosius išteklius.
Kartu parašėme skelbimą dėl generalinio direktoriaus pava­
duotojo pareigų, bet galiausiai gavau darbuotoją, kuris padarė
daug daugiau, - į bendrovę atėjo žmogus, padėjęs formuoti
Nasty Gal ateitį.
Paprastai asmenys, turintys tokios patirties kaip Frankas,
darbo neieško. Negalėjau patikėti savo akimis, gavusi gyve­
nimo aprašymą iš žmogaus, dvidešimt metų dirbusio vado­
vaujamą darbą bendrovėje Lands’ End ir ėjusio Nordstrom
generalinio direktoriaus pavaduotojo, atsakingo už prekybą
internetu bei užsakymus iš katalogų, pareigas. Bet Frankas
žinojo, kad Nasty Gal pašėlusiai sekasi ir kad rasti tokį smagų
darbą sunku. Jis iškart pasiūlė, kaip galima būtų išspręsti kai
kurias mūsų problemas. Papasakojo man apie organizacijos
diagramą, paprastai braižomą planuojant įmonės struktūrą
ir nustatant darbo grupių pavaldumą. Tuomet jis prakalbo
apie skyrius. Mes tarsi iš naujo išradinėjome ratą! Pirmiausia
atsirado žmogiškųjų išteklių direktorius. Po to finansų kon­
trolierius. Paskui klientų aptarnavimo vadovas. Įdarbinome
vyruką, atsakingą už informacines technologijas. Priėmėme
pirkimų direktoriaus padėjėjų, aš taip pat gavau asistentę.
Atskyrėme prekių siuntimą ir užsakymų priėmimą, įkūrėme
grąžintų prekių skyrių. Cody prisidėjo prie komandos ir pra­
49

#GIRLBOSS

dėjo dirbti visą darbo dieną elektroninės prekybos vadovu.
Sukūrėme savą skambučių centrą - įvedėme telefono linijas,
įjungėme telefonus ir užsidėjome ausines - viskas tapo taip
oficialu! Mūsų klientėms nebereikėjo siųsti elektroninių laiš­
kų - jos galėjo tiesiog paskambinti! Sveikos gyvos, klientės!
Mes kūrėme planus ir strategijas, o aš tarsi kempinė viską
siurbiau į save. Augant verslui, augau ir aš, o anksčiau taip
gąsdinusi nežinia man pradėjo vis labiau patikti. Man vis
dar sunku buvo sutelkti dėmesį, bet patyriau, kad vadovau­
jant nuosavam verslui kiekvieną mielą dieną, jei ne kiekvieną
mielą valandą, tenka susidurti su nauju iššūkiu, spręsti nau­
ją problemą, tad niekam negali skirti daug laiko, o apie nuo­
bodulį gali išvis pamiršti. Kai pirmą kartą pasiekėme šimto
tūkstančių dolerių dienos apyvartą, nutariau atšvęsti: išnuo­
mojau milžinišką arklio formos namą-batutą ir nurodžiau jį
pripūsti mūsų sandėlyje. Išsiunti kelias elektroninio pašto ži­
nutes - ir šokinėji, šokinėji, šokinėji... Išsiunti kelis drabužius
klientėms - ir šokinėji, šokinėji, šokinėji... Tai buvo geriausia
diena mano gyvenime.
Visų, išskyrus mano, nuostabai, vos per vienus metus išau­
gome savo sandėlį Emerivilyje. Tuo metu buvau jau pripratusi
prie sparčiai didėjančios apyvartos. Lengviau nuo to nebuvo,
tačiau bent jau galėjau numatyti, kas laukia artimiausioje
ateityje. Nustojau klausyti patyrusių žmonių - netgi Danos, nes net jie nebuvo susidūrę su tokiu apyvartos didėjimu kaip
mūsų. 2010 metų rudenį vėl leidausi ieškoti didesnių patal­
pų. Mane jau ėmė varginti tos kasmėnesinės, kartais net kas­
savaitinės kelionės į Los Andželą. Net ėmiau nerimauti, ar
nepiktnaudžiauju savo draugės Kate es svetingumu, mat su­
50

K aip aš t a p a u JA U N A BOSE

tvarkiusi reikalus kaskart griūdavau ant sofos jos namuose.
Beveik visos agentūros ir dizaineriai, su kurias bendradarbia­
vome, buvo įsikūrę Los Andžele, be to, skrisdavau ten į mo­
delių atrankas, paskui merginas skraidindavome į fotosesijas
Emerivilyje ir atgal. Taip pat žinojau, kad ateityje noriu kurti
ir gaminti originalius Nasty Gal gaminius, o San Fransisko
įlankos regionas šiuo požiūriu yra dykynė - mums reikalingų
kūrybingų žmonių ten tiesiog nėra. Kai kaimynystėje įsikūrę
tokie konservatyvūs prekių ženklai kaip Gap, Macys ir Bana­
na Republic, rasti tinkamų darbuotojų beveik neįmanoma. To­
dėl nusprendžiau perkelti savo bendrovę į Los Andželą.
Po dviejų mėnesių taip ir padariau. Mūsų komandoje buvo
trylika narių, ir kai pakviečiau juos vykti drauge, visi, išskyrus
vieną, sutiko kraustytis gyventi kitur. Kai po trejų metų pra­
dėjau rašyti knygą, jie beveik visi buvo vis dar čia, Los Andže­
le, kartu su manimi ir maždaug trimis šimtais penkiasdešimt
naujų bendradarbių.

51

SGIRLBOSS

JAUNOS BOSĖS PORTRETAS
Christina Ferrucci, Nasty G al
pirkimų direktorė
Studijuodama koledže dirbau parduotuvėje San Fransiske ir būtent ten supratau, kad turiu polinkį į madą ir
man patinka darbas su drabužiais. Baigusi studijas keti­
nau tapti mados tinklaraštininke, bet portale Craigslist
radau skelbimą dėl asistentės darbo bendrovėje, pava­
dintoje Nasty Gal. Nebuvau girdėjusi apie tokį prekės
ženklą, bet tais laikais visus drabužius pirkdavau per
išpardavimą Goodwill dėvėtų prekių parduotuvėje Heito gatvėje. Man patiko, kad Nasty Gal prekiavo visaži­
niais rūbais, - ši bendrovė patraukė mane kažkuo, kas
buvo nauja, bet labai tikra. Tuo metu skendėjau skolose
ir visiškai neturėjau iš ko gyventi, nežinojau, kuo noriu
užsiimti, ir maniau, kad asistentės darbas yra laikinas,
kad iš jo galėsiu išeiti kada panorėjusi. Nuo to laiko
prabėgo penkeri metai, bet aš vis dar čia. Nesilaikiau iš
anksto nubrėžto karjeros plano, tiesiog nusprendžiau
užsiimti tuo, kas man įdomu ir sekasi geriausiai.
Iš pradžių Nasty Gal įmonėje sukosi tik jos savininkė,
darbuodamasi nedidelėje studijoje. Netekau amo pa­
mačiusi, kaip dirba Sophia: vieną minutę j i fotografuo­
davo, o jau kitą puldavo tvarkyti vintažinių kelnių arba
kurti elektroninių laiškų dizaino - jos energija buvo už­

52

\

K aip aš t a p a u JA U N A BOSE

krečiama. Sophia palaikė itin glaudų ryšį su klientais ir
labai stengėsi, kad jie neprarastų susidomėjimo ir būtų
patenkinti. Ji buvo nepaprastai reikli sau, todėl ir aš el­
giausi taip pat. Padirbėjusi kelias savaites Nasty Gal, ta­
pau neatskiriama Sophios verslo dalimi, taigi, nuo šiol
ten sukosijau dvi moterys.
Mudvi su Sophia dirbome ir tuo pat metu mokėmės
verslo paslapčių - dažniausiai mokėmės iš savo klaidų.
Jei mūsų parinktus derinius puikiai pirkdavo, įsidėmė­
davome juos ir mėgindavome sėkmę pakartoti. Jei kai
kurių modelių nepirkdavo, mesdavome juos iš galvos.
Paprastos taisyklės, bet būtent paprastumu Nasty Gal
traukė klientes. Tos akimirkos, kai pirmąkart dalyvavo­
me specializuotoje parodoje ir visiems kartojome Nasty
Gal pavadinimą, buvo nepamirštamos, mes išmokome
svarbiausią gyvenimo pamoką apie atkaklumo galią.
Turėdavome sakyti savo pavadinimą mažiausiai du
kartus, nes visi prašydavo jį pakartoti. Jį pakartojusios
išvysdavome santūrią šypsenėlę ar išgirsdavome kokį
prastą juokelį, bet Sophia kaipmat išsitraukdavo iš­
manųjį telefoną ir parodydavo mūsų šaunųjį interneto
puslapį. Toje mugėje pridarėme daugybę klaidų spręsdamos, kas, mūsų nuomone, patiks klientėms ir kas tiks
mūsų prekės ženklui. Galiausiai išmokome gerokai dau­
giau, nei būtume išmokusios, jeigu nebūtume išdrįsę ri­
zikuoti, ir iki šių dienų perduodu įgytas žinias mūsų pir­
kimų komandai. Aš išmokau greitai priimti sprendimus,
naudingus įmonės plėtrai. Džiaugiuosi savo talentu
šaipytis iš drabužių. Pavyzdžiui, nebijau pasakyti: „Šios

53

#GIRLBOSS

spalvos kelnės primena ligoninės darbuotojų uniformą"
arba „tokio kirpimo suknelė tinka tik šliaužiojančiam
kūdikiui". Gebėjimas pasišaipyti man labai praverčia
ir tikriausiai išgelbėjo ne vieną klientę nuo abejotinų
pirkinių. Tačiau vis dar labiausiai mėgstu tyrinėti nau­
ją prekę. Todėl noriu būti dalimi komandos, kuriančios
klientams smagiausią pirkimo patirtį, ir tikiu, kad Nasty
Gal gali tai padaryti geriau negu kas nors iki šiol.
Mano vaidmuo Nasty Gal sėkmės istorijoje iki šiol
stebina, jaudina ir kartais atrodo visiškai beprotiškas.
Kadangi buvau pirmoji bendrovės darbuotoja, teko
dirbti daug skirtingų darbų (daugelį netgi tuo pačiu
metu). Ėjau asistentės ir personalo vadovės pareigas ir
aptarinėdavau papildomas lengvatas su naujais dar­
buotojais, buvau pirkimų vadybininkė ir klientų aptar­
navimo atstovė, siuntimų skyriaus, kuriame vien vaiki­
nai, vadovė. Sakykite pareigas ir pamatysite - esu jas
ėjusi. Dabar, kaip Nasty Gal pirkimų direktorė, galiu
drąsiai teigti, kad tai keista, bet pasitenkinimą teikianti
karjera. Kai atsiliepiau į aną skelbimą, aptiktą portale
Craigslist, mane įsuko įvykių, kurie nutinka kartą gyve­
nime, viesulas. Taip ir turėjo būti.

54

Kiekvienoje nesėkmėje
slypi aibė galimybių

Vi/H'

yra kūrybiški

Sumauti darbai
išgelbėjo
man gyvybę
Tik išklydęs iš kelio gali rasti tiesų takelį.
Austin Osman Spare

S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę

Manau, galiu pretenduoti į rekordą kaip Žmogus, Dirbęs Dau­
giausia Sumautų Darbų Iki Aštuonioliktojo Gimtadienio. O
jeigu ne, tai tikrai gaučiau apdovanojimą už Daugiausia Su­
mautų Darbų, Kurie Truko Trumpiau Nei Dvi Savaites. Netgi
būdama vaikas nuolat uždarbiavau: pardavinėjau limonadą,
nešiojau laikraščius, prižiūrėjau kūdikius, netgi trumpam su­
žibėjau kaip modelis - tiesa, mano karjera baigėsi, kai filmuodamasi Little Caesars picerijoje nesugebėjau entuziastingai
šokinėti aukštyn žemyn ir staugti: „Pica, pica!“ Metai vidu­
rinėje mokykloje pralėkė kaip virtinė greitų pasimatymų, bet
ne su vaikinais, o su darbais. Galbūt nė vienas jų neišgelbėjo
man gyvybės, tačiau tvirtai tikiu, kad tos trumpalaikės nesėk­
mės ir darbo vietų kaita (aš tai vadinu darbine paleistuvyste)
labai anksti padėjo man įgyti patirties. Kai dėmesį pajėgi su­
kaupti vos akimirksnį, labai greitai supranti, kas patinka, o
kas ne. Paprastai aš turiu ištaškyti toną mėšlo į sieną, kad įsi­
tikinčiau, kiek jo prilips (na gerai, dabar tai jau nebėra tikras
mėšlas tiesiogine šio žodžio prasme). Todėl, visų darbdavių,
kuriuos palikau savo kelyje, nelaimei, tikrai vertėjo daug ką
išbandyti.
Prieš pradėdama istoriją apie sumautų darbų virtinę pasa­
kysiu, kad per dvylika mokslo metų pakeičiau dešimt mokyk­
lų. Priežasčių būta įvairių: kraustėmės gyventi kitur, keitėsi
šeimos finansinė padėtis, aš nekenčiau lankomos mokyklos.
Man perėjus į trečią klasę, tėvai nebeišmanė, ką su manimi
daryti - gaudavau pylos, kad neatlieku užduočių arba kad
skaitau žodyną, pasislėpusi klasės draugams už nugarų. Tik
per stebuklą trečioje klasėje pakliuvau į pagreitinto mokymosi
programą, kuri, kaip paaiškėjo, buvo tikras nesusipratimas 59

#G 1RLB0SS

mes kiauras dienas gulėdavome ant grindų ir skaitydavome
laikraščius, nes mūsų mokytoja „netikėjo matematika“. Aiš­
ku, taip negalėjo ilgai tęstis, todėl mane perkėlė į katalikiškąją
mokyklą. Spėkite, kas nutiko? Ten buvo ne ką geriau!
Kad ir kur mokyčiausi, visuomet buvau atskalūne ir daž­
nai laidydavau tualetinio humoro juokelius, kurie tikrai ne­
gausino mano draugų gretų. Bet aš gerai sutariau ir su po­
puliariais vaikais, ir su moksliukais. Tie prievartinio turizmo
suformuoti gebėjimai ir sparčiai įgyti išlikimo įgūdžiai vėliau
padėjo man lengvai šokinėti iš vieno darbo į kitą. Laimė, kai
sulaukusi penkiolikos metų pradėjau dirbti, šalies ekonomika
buvo stabili, todėl buvo nesunku greitai rasti darbą, jį mes­
ti ir tuoj pat įsidarbinti kitur. Niekada nenusimindavau, jei
nauja veikla man nepatikdavo, nes jau buvau įpratusi jaustis
ne savo vietoje ir nebetikėjau, kad koks nors vienas dalykas,
žmogus, užsiėmimas galėtų tapti mano pašaukimu, o vieto­
vė - mano namais.

Nesėkmės d a r b i n ė j e p a l e i s t u v y s t ė j e
Galbūt nenuėjau ten, kur ketinau, bet, manau,
atsidūriau ten, kur ir turėjau atsidurti.
-Douglas Adams

Visą jaunystę man buvo sunku prisitaikyti. Kai mokiausi
vidurinėje mokykloje, kaskart išgirdusi skambutį tardavau
sau, kad gyvenimas baigėsi, net nespėjęs prasidėti. Kai imi
priešpiečiauti su savo itin liberalių pažiūrų istorijos mokyto­
60

S um a uti d a rba i iš g e lb ė jo m an g y vy bę

ju, užuot leidusi laiką su draugais, supranti, kad laikas išeiti.
Dešimtoje klasėje įkalbėjau tėvus leisti man mokytis namie.
Kartą per mėnesį pas mane ateidavo mokytoja ir skirdavo už­
duočių, bet didumą laiko aš dirbau. Netoli namų buvo greitojo
maisto restoranas Subway, taigi, užėjau, užpildžiau anketą ir
tapau Sumuštinių Dizainere. Su pasididžiavimu vilkėjau ža­
liuosius polo marškinėlius ir nešiojau lankelio tipo kepuraitę
su snapeliu. Dirbau dieninėje pamainoje ir didvyriškai grūmiausi su klientų antplūdžiu per pietus, nors tuomet net ne­
supratau, kas yra klientų antplūdis.
Be kitų pareigų, turėjau apsimovus pirštines įtrinti majo­
nezą į tuną. Seksualu! Tėkšdavau tuną į dubenį, užpildavau
beveik du litrus majonezo ir pirštinėtomis rankomis įmasažuodavau tą majonezą į žuvį. Kitas geras dalykas buvo jūros
gėrybės, atkeliaudavusios milžiniškos krabų lazdelių plokštės
pavidalu. Ją turėdavau pirštais susmulkinti, o tada galėdavau
entuziastingai tęsti sumuštinių gamybą.
Net neprisimenu, kodėl mečiau šį užsiėmimą, bet kitą dar­
bą gavau Borders knygyne. Ten man tikrai patiko. Tais laikais
visi teiravosi knygos „Kas paėmė mano sūrį?“ (Who Moved My
Cheese?). Tuomet nežinojau, apie ką ji, nežinau ir dabar. Deja,
Borders knygyne nereikėjo nei majonezo, nei guminių pirš­
tinių, bet darbas informacijos skyriuje buvo didelis žingsnis
pirmyn, mat teko šiek tiek pakrutinti smegenis.
Savo darbuotojams Borders organizavo įspūdingą moky­
mų programą. Nežiūrint mano antikorporacinių nuostatų,
tie mokymai man labai patiko. Iki šiol manau, kad jie buvo
labai vertingi. Pavyzdžiui, juose mane išmokė sakyti „Taip“
užuot sakius „Jo, žinoma“ arba „Tuoj patikrinsiu“ vietoj „Aš
61

#GIRLBOSS

nežinau“, kai klientai prašydavo pagalbos. Štai jums svarbi
pamokėlė apie klientų aptarnavimą: tiesiog atsiprašyk. Net
jei tai ne tavo kaltė, juos nuvylė bendrovė, kurioje dirbi,
todėl tavo pareiga klientus suprasti ir užjausti. Net jei tau
moka minimalią algą, kliento akyse atstovauji visai bendro­
vei. Nuo tavo požiūrio į atsakomybę priklauso, ar sulauksi
didesnio atlyginimo, aukštesnių pareigų ir galiausiai pada­
rysi karjerą.
Būdama paauglė ir vėliau, jau perkopusi dvidešimt, neabe­
jojau, kad amžinai nekęsiu kapitalizmo - ar bent jau niekada
nebūsiu atvira jo šalininkė. Buvau įsitikinusi, kad nugyvensiu
man skirtus metelius, versdamasi fotografės amatu ir dirb­
dama visokius darbus todėl, kad reikia, o ne todėl, kad noriu.
Dabar nesu tokia cinikė. Suprantu, kad dažniausiai būtent di­
delės įmonės suteikia darbuotojams galimybę planuoti savo
karjerą, tobulinti vadybos įgūdžius ir žinias pasirinktose sri­
tyse. Šiandien bendrovėje Nasty Gal vadovaujamės taisyklė­
mis, kurias vadiname „Mūsų filosofija“, - jas esame iškabinę
visame biure. Bendrovėje dirba puiki žmogiškųjų išteklių ko­
manda, užtikrinanti, kad mūsų veikla būtų nepriekaištinga
ir mes tinkamai rūpintumės darbuotojais. Prieš Nasty Gal
plėtrą neturėjau supratimo, kas yra žmogiškieji ištekliai, ir
maniau, kad tai kažkokia mados tendencija ar alternatyvios
muzikos grupės pavadinimas, o kam nors prabilus apie filo­
sofiją, būčiau ėmusi vartyti akis. Bet kai tavo bendrovė auga
tokiu beprotišku tempu ir pasiekia Nasty Gal mastą, šie žo­
džiai ima skambėti ne kaip tuščias korporacinis žargonas, o
įgyja prasmę - jie yra neatskiriama pozityvios organizacinės
kultūros dalis.
62

S um auti darbai išgelbėjo man gyvybę

Nors man patiko dirbti Borders knygyne, ištvėriau ten
vos šešis mėnesius. Darbinę paleistuvystę tęsiau vietinės ga­
myklos išparduotuvėje, dviejose batų parduotuvėse (abiejų
specializacija buvo ortopediniai batai) ir dar viename knygy­
ne. Vėliau darbavausi drabužių valykloje ir leisdavau dienas
patalpos gale gramdydama vyriškų marškinių apykakles bei
skirstydama jas pagal krakmolinimo stiprumą.
Dirbau ir restorane, bet to darbo nuoširdžiai nekenčiau,
todėl ištvėriau tik vieną dieną. Nebuvau linkusi bendrauti
su visokiais žmonėmis, o juk darbas restorane toks ir yra:
ten be paliovos, be pertraukos plūsta žmonės. Tylomis
svarsčiau: jei norėčiau uždirbti tam tikrą pinigų sumą, kokį
darbą turėčiau rinktis? Būti nerangia, užsakymus painiojančia padavėja (sakau todėl, kad buvau ta nerangi, užsakymus
painiojanti mergiotė), nervintis dėl išlieto pieno ir padarytų
klaidų ar ramiai sėdėti blausiai apšviestoje Dexter batų par­
duotuvėje? Nusprendžiau verčiau sėdėti tarp batų ir skaity­
ti knygą. Nors visose savo darbovietėse labai stengiausi ir
daug dirbau, išnaudodavau gal tik penkiolika procentų savo
smegenų (daugių daugiausia), todėl kiekvienas darbas, kad
ir kaip man patiktų, galiausiai man atsibosdavo. Jaučiausi
tarsi atsidūrusi filme „Švilpiko diena“- kiekviena diena buvo
tokia pati kaip kitos, nesvarbu, kiek daug būčiau nuveikusi
vakar. Tik šalia nebuvo Billo Murray’aus. O be jo - ačiū, ne­
noriu. Toje sumautų darbų virtinėje nė karto nenupjoviau
ką pasėjusi, tačiau būtent tai, kaip vėliau supratau, padėjo
man neprarasti susidomėjimo.

KGIRLBOSS

Kova su n u o b o d u l i u
Trumpiau tariant, nesileisk įveikiamas nuobodulio...
Štai raktas į šiuolaikinį gyvenimą. Jei nepasiduodi
nuoboduliui, nėra nieko, ko negalėtum pasiekti.
-DavidFoster Wallace

Mano gyvenime buvo etapas, kai rinkdavausi tik lengvus dar­
bus. Prieš Nasty Gal įkūrimą dirbau apsaugos darbuotoja Meno
universiteto akademijoje San Fransiske. Šio darbo ėmiausi tik
todėl, kad žinojau - ten, tikrąja to žodžio prasme, nereikės
nieko dirbti. Man nė velnio nerūpėjo, ar darbas prasmingas,
ar galėsiu jį dirbdama pragyventi! Norėjau tik būti pigesne ap­
saugininko versija, trintis virtualioje MySpace bendruomenėje
ir kartais užbaubti įeinantiems: „Ei, jūs turite užsiregistruoti!“
Vos prasidėjus pamainai imdavau nekantriau laukti jos pabai­
gos. Dabar suprantu, kaip kvailai tai skamba. Ir žinote ką? Tai
buvo kvaila. Liūdna prisiminti, į kokią apatiją buvau nugrimz­
dusi. Viliuosi, kad kai kurias klaidas dariau tam, kad tu, miela
sunkiai dirbanti busimoji BOSE, jų nekartotum.
Dabar jau žinau, kad nėra nieko, kas keltų nuobodulį ab­
soliučiai visiems. Tai, kas nuobodu tau, gali būti labai įdomu
kažkam kitam. Jei veikla tau nuobodi ir negali jos pakęsti,
greičiausiai sėdi ne savo rogėse. Visada atsiras žmonių, ne­
kenčiančių savo darbo, kad ir koks jis būtų. Ši knyga skirta ne
jiems. O dirbti tenka visiems, nebent būtum gimusi milijar­
dieriaus šeimoje. Todėl, velniai griebtų, pasistenk, kad darbas
tau teiktų džiaugsmą, nes nuobodulys nėra natūrali JAUNOS
BOSĖS būsena. Anaiptol.
64

S u m a u ti d a rba i iš g e lb ė jo m an gy v y bę

Neįmanoma pasiekti sėkmės veikloje, kurios nuoširdžiai
nekenti, nebent pirmyn vytų siaubingas pyktis. Pavyzdžiui,
aš nieko neišmanau apie viešuosius ryšius. Puikiai pasirodyti
tada, kai reikia, ir sakyti tinkamus žodžius tinkamu laiku tai menas, kurio taip ir neįvaldžiau. Geras specialistas geba
parduodamas įvaizdį ar idėją išlikti natūralus, nuoširdus ir
užmegzti tarpusavio ryšį. Kaitlyn, Nasty Gal viešųjų ryšių di­
rektorė, dievina savo darbą ir puikiai jį dirba. Kaitlyn - tikra
ekstraverte, mėgsta žmones ir jaučiasi laiminga, nuolat su
kuo nors bendraudama.
Finansinę verslo pusę juokaudama vadinu „nuobodžiais
reikalais“, bet tik todėl, kad ji nuobodi man pačiai. Mūsų fi­
nansų direktoriui labai patinka spoksoti į grafikus, skaičius,
lenteles ir visokiausias santrumpas, kurias tik dabar imu su­
prasti. Tai nuostabu, nes jeigu nebūtų žmonių, kuriuos žavi
finansai ar tarptautinė logistika, niekas iš mūsų neturėtų dar­
bo ir Nasty Gal neegzistuotų.
Didžiausia mano, kaip darbuotojos (ir kaip draugės), sil­
pnybė - nepataisomas polinkis nuolat vėluoti. Laikas turbūt
vienintelis dalykas pasaulyje, dėl kurio negaliu derėtis, kad ir
kiek stengčiausi. Si silpnybė mane kamuoja iki šiol. Visuomet
bambėdavau, jog vykdama į darbą esu priversta išbraukti dvi­
dešimt minučių iš savo gyvenimo, juk už tas dvidešimt minu­
čių niekas nemokėdavo. Norėdama išnaudoti kiekvieną „savo“
gyvenimo akimirką (buvau įsitikinusi, kad darbo valandomis
priklausau už jas mokantiems), išeidavau į darbą kuo vėliau taigi, visada vėluodavau. Kartais tai neišvengiama (kitaip ta­
riant, šūdas, ištiko bėda), bet nuolat besikartojantis, nuspė­
jamas vėlavimas yra puikiausias būdas pranešti darbdaviui,
65

#GIRLBOS$

kad darbas tau tiesiog nerūpi. Niekas nenori priimti - ar ilgai
laikyti - darbuotojo, kuris akivaizdžiai spjauna į savo darbą.
Galų gale radau vietą hidroponinių augalų parduotuvėje.
Ten leidom laiką klausydami grupės A Tribe Called Quest mu­
zikos, o aš žiūrėdavau, kad vandens pH būtų optimalus. Buvau
atsakinga už milžinišką bananmedį, pasodintą į lavos skaldą,
primenančią didžiulius triušio kakučius. Sis darbas man labai
patiko. Paskui, nusprendusi, kad sveika pajudėti lauke, už­
siėmiau kraštovaizdžio planavimu, tai yra tampiau laistymo
žarnas ir karutį aplink biuro pastatų kompleksą. Tai tęsėsi dvi
savaites. Pirmyn, galite juoktis ir stebėtis, ką aš sau galvojau,
nes iš tikrųjų, ką aš sau galvojau? Šiaip ar taip rezultatas buvo
toks pat - darbas man nusibodo, ir aš jį mečiau.
Vis dėlto, įsteigusi Nasty Gal, suvokiau, kad dirbdama esu
laiminga ir mėgstu iššūkius. Dienos skriejo, susiliedamos į
džiaugsmingą miglą, nes buvau per daug užsiėmusi, kad žiū­
rėčiau į laikrodį. Tai labai skyrėsi nuo dykinėjimo, kai neturi
ką veikti ir skaičiuoji minutes, o viršininkas, nė kiek ne gud­
resnis už tave, reguliuoja aštuonias tavo dienos valandas. Man
visuomet buvo sunku laikytis griežtų taisyklių, todėl darbas
Nasty Gal tapo vienintele veikla, kurią sugebu atlikti.
Visi šie darbai išmokė mane toleruoti tam tikrą kiekį mėš­
lo, kažko, kas nepatinka, - bent jau trumpam. Mano tėvų
karta tai vadintų „charakterio grūdinimu“, bet aš tai vadinu
„JAUNOS BOSĖS mokymais“. Nepuoselėjau vilčių pamėgti
visus savo darbus, tačiau juos dirbdama daug sužinojau, nes
labai stengiausi ir pamažu kai kuriuos užsiėmimus pamėgau.
Sutinku, kai kurie darbai buvo visiškai idiotiški. Kad ir kaip
ten būtų, dirbdama visuomet išlikau smalsi ir noriai eksperi­
66

S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę

mentavau. Užuot prisirišusi prie vienos vietos ir laukusi kol
viskas susiklostys, aš vis bandžiau kažką nauja ir žiūrėjau, kur
tie bandymai nuves. Kai į viską žiūri kaip į vieną didelį eks­
perimentą, nieko baisaus, jei kažkas nepavyksta. Jei planai
keičiasi, galbūt tai į gera. Kiekvienoje nesėkmėje slypi aibė
galimybių - apie jas kalbėsiu kitame skyriuje, bet pradėk žval­
gytis jau dabar - jų yra visur!
Beje, sumauti darbai padėjo suprasti, kokie prasmingi yra
šaunūs darbai. Daugeliui žmonių nepavyksta rasti svajonių dar­
bo vos užvėrus mokyklos ar universiteto duris, bet visi turime
nuo kažko pradėti. Kur kas labiau vertinsi savo puikią karjerą,
jei galvodama apie praeitį prisiminsi ne tokius puikius darbus,
kuriuos kažkada teko dirbti, ir galbūt suprasi, kiek daug jie tave
išmokė. Darbai, kuriuos išbandžiau prieš įsteigdama Nasty Gal,
praplėtė mano akiratį padėjo sukaupti įvairiapusės patirties - o
tai ne mažiau svarbu, nei mano tolesnė veikla. Tačiau prireikė
laiko, kad tai suvokčiau, nes aš, tarsi vaikas, žaidžiantis stalo
žaidimą „Čiuožyklos ir kopėčios", visada troškau užeiti tik ant
langelių su kopėčiomis, kuriomis greitai pakyli, ir niekada ne­
pataikyti ant langelių su čiuožykla, kuri tave bematant nusiun­
čia žemyn. Ieškojau darbo, kuriame gaučiau atlyginimą nieko
neveikdama ir vis tiek kažkaip daryčiau pažangą gyvenime, deja, mano miela drauge, taip paprasčiausiai nebūna (nebent
esi Paris Hilton, - nors abejoju, ar ji išvis daro kokią nors pa­
žangą, ypač mados srityje).
Neseniai išgirdau kažką sakant: „Noriu to, ko noriu, tada,
kada noriu ir ten, kur noriu.“ Šį sakinį būtų galima pavadinti
mano kartos moto. Mes - interneto vaikai, sugadinti žinoji­
mo, kad norai išsipildo vos spustelėjus pelės klavišą. Mes mąs­
67

#GIRLBOSS

tome greitai, spausdiname greitai, judame greitai ir tikimės,
kad visa kita vyksta lygiai taip pat greitai. Prisipažįstu, ir aš esu
tokia pat. Man neužteko kantrybės baigti vidurinę mokyklą,
studijuoti koledže ar laukti, kol padarysiu karjerą. Dabar kaip
darbdavė dažnai matau, kad nauji darbuotojai, dar visai nese­
niai trynę koledžo suolą, tikisi bematant gauti svajonių dar­
bą, kuriame būtų patenkinti jų ypatingieji kūrybiniai polėkiai
ir mokamas puikus atlyginimas. Valio, tai šaunus tikslas. Bet
teks sunkiai dirbti, kad gautum ko trokšti - taip sutvarkytas
šis pasaulis. Esu skaičiusi begalę gyvenimo aprašymų - juose
jauni žmonės nurodo, jog atliko praktiką dvidešimtyje milijonų
stulbinamų vietų. Nuostabu, džiaugiuosi, kad išsiaiškinote, kas
jums patinka, sukaupėte įdomios patirties, bet jei matau, kad
buvote praktikantais penkerius metus, susidarau įspūdį, kad
jums tiesiog nereikia dirbti. Man kelia pagarbą žmonės, nebi­
jantys pasiraitoti rankovių ir dirbti, net jeigu darbas tikrai bjau­
rus. Patikėkite, dirbti ne gėda, ir aš galiu tai įrodyti, nes moku
padaryti velniškai skanų sumuštinį su tunu.

Mo k y k l a - ne man
Vidurinėje mokykloje buvau toks, koks buvau, laikiausi normalaus žmogaus
elgesio taisyklių, pavyzdžiui, klausiau mamos ir tėčio. Paskui baigiau mokyklą,
išsikrausčiau iš tėvų namų ir pagaliau pradėjau, kaip čia pasakius, gyventi laisvai.
-IggyPop

Jau turbūt supratai, kad man mokykla ne itin tiko. Atvirai
kalbant, ją prisiminus, manyje užverda prieštaringi jausmai.
Dažnai troškau būti drausmingesnė, turėti viziją ir kantrybės,
68

S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę

kad galėčiau ketverius metus trinti koledžo suolą. Labai ger­
biu žmones, kurie tai sugeba. Bet mokykla buvo ne man, to­
dėl pagrindinė šios knygos mintis ta, kad tikroji sėkmė ateina
suvokus savo silpnybes ir išmokus pasinaudoti stiprybėmis.
Trumpai tariant, jei negali ko nors pakęsti, nešvaistyk laiko
ir pinigų, pakuokis daiktus ir trauk kitur. Aš negalėjau pakęs­
ti, kai kažkam reikėdavo kantrybės, man kėlė pasibjaurėjimą
bet kokie ilgalaikiai įsipareigojimai, nors dabar iš to išaugau.
Tačiau jei esi kupina ryžto, kantri ir nori mokytis, tikrai ne­
siūlysiu to nedaryti.
Dažnai jausdavau neapykantą mokyklai ne dėl kitų vaikų,
o dėl kvaištelėjusių suaugusiųjų, su kuriais buvau priversta
bendrauti. Prisimeni tą pagreitinto mokymosi programą ir
mokytoją, netikėjusią matematika? Tai va, ji gyveno prie zoo­
logijos sodo ir atnešdavo šviežių pelėdų išvamų rutuliukų, nu­
mesdavo juos mums ant stalų ir liepdavo tyrinėti sudėtį. Jie
smirdėjo vėmalais, nes iš esmės tai ir buvo vėmalai. Nekenčiau
tos mokytojos. Kai mokiausi ketvirtoje katalikiškosios moky­
klos klasėje, mokytoja išsiuntė mane namo su raštu, kuria­
me smulkiai išvardijo mano kasdienius nusižengimus. Ponia
Curtis buvo įsitikinusi, kad aš kuoktelėjusi. Mano nuodėmių
sąraše puikavosi tokie nusikaltimai: per dažnai geriu vandenį
iš čiaupo, per dažnai einu pasidrožti pieštukų, per ilgai užsibūnu tualete. Suirzusi ir įpykusi mama tada pasakė:
- Mes juk žinome, kad tu ne beprotė... tiesa?
- Ne, aš ne beprotė, - atsakiau.
Mes susitarėme: jei penkias dienas iš eilės mokytoja mane
pagirs, mama nuveš mane į parduotuvę Sanrio. Netrukus
kiekvieną penktadienį galėjau rinktis kažką iš Hello Kitty ar
69

#GIRLBOSS

Kero Kero Keroppi gaminių, nes mano kuprinė buvo kimšte
prikimšta raštelių su mokytojos pagyrimais.
Septintoje klasėje paklausiau gamtos mokslų mokytojo, ar
galiu pristatyti atliktą užduotį stovėdama ant kėdės, nes didžiavausi savo darbu ir norėjau, kad visi matytų. Jis neleido.
Ką gi, atleidimo prašyti lengviau negu leidimo: aš supratau jį
pažodžiui ir pranešimą perskaičiau stovėdama ne ant kėdės,
o ant stalo.
Metams bėgant, susvetimėjimo jausmas vis stiprėjo. Lan­
kiau priemiesčio vidurinę mokyklą, kurioje aplinka buvo ste­
rili, tačiau ne gerąja (jokių pelėdų išvamų) prasme. Be slan­
kiojimo prekybos centruose ar išparduotuvėse, priemiestyje
daugiau nebuvo ką veikti, tik paupyje rūkyti žolę ir bandyti
įsmukti į daugiabučiams priklausančius karšto vandens ba­
seinėlius. Mano vidurinėje mokėsi vien tuščiagalvės pamaivos
ir buki sportininkai, o populiarumas priklausė nuo to, ar tavo
sportbačiai švarūs. Tais laikais vilkėjau į apačią platėjančius
džinsus, avėjau Birkenstock batus su platforma ir visada segė­
jau diržą, dažniausiai - su kyšančiais spygliais. Ant galvos ry­
šėjau raištį do-rag ir vaikščiojau su auskaru nosies pertvaroje.
Akivaizdu, kad man buvo lemta suktis mados versle.
Tradicinio mokymo sistema gniuždė mano dvasią. Man at­
rodė, kad ji sugalvota turtingo elito ir skirta Amerikos jaunimui
dresuoti, kad įprastų visą gyvenimą atlikinėti pasikartojančius
veiksmus, tik jau ne klasėje, o biure. Jaučiausi kaip kalinė. Pri­
valėjau kasdien keltis tuo pačiu metu ir sėdėti ant tos pačios kė­
dės penkias dienas per savaitę. Turėjau ne daugiau laisvės negu
Pavlovo šuo. Išsivysčiusio pasaulio problemos, ar ne?
Mano mylimiausias mokytojas buvo ponas Sharonas, su
juo beveik kasdien valgydavau priešpiečius. Jis manimi tikė­
70

S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę

jo. Buvo vegetaras. Mokė mus JAVistorijos iš knygos „Apie ką
melavo mano mokytojas“ (Lies My Teacher Told Me) ir atneš­
davo į klasę ištraukų iš anarchistės Emmos Goldman raštų.
Iš jo Sužinojau, kad Helen Keller buvo socialiste! Didžiavausi
savo sukurtu vaizdo projektu, kuriame rodžiau daug keptu­
vių, skambant nerimastingai grupės Bad Religion dainai „In­
fected“. Bum, vaizdai iš Nike gamyklos parduotuvės. Bum, pi­
nigų kadrai. Bum, kapinių kadrai.
Bet apskritai, išskyrus valandos trukmės pono Sharono
laisvės dvelksmą, atsklindantį per kalėjimo grotas, vidurinėje
mokykloje jaučiau egzistencinę tuštumą.
Maždaug tuo metu psichiatras diagnozavo man ir depre­
siją, ir dėmesio sutelkimo sutrikimą. Neabejotinai kentėjau
nuo depresijos, tačiau, užuot gėrusi išrašytus vaistus, juos
paprasčiausiai išmesdavau. Žinojau, kad dėl mano nepakelia­
mos kančios ir visiško nesidomėjimo kalta ne sutrikusi hor­
monų pusiausvyra. Mano būsenos buvo neįmanoma išgydyti
vaistais - aš tiesiog negalėjau pakęsti pačios situacijos.
Gaila, kad mokykla laikoma visiems tinkama vieta. O jeigu
ji tau netinka, esi gydomas, tarsi bėdų turėtum tu pats, o ne
sistema. Žinoma, nesakau, kad kiekvienam tinginiui galima
laisvai praleidinėti pamokas ir, užuot mokiusis, keliauti tie­
siai į Burger King, bet esu įsitikinusi, jog turime pripažinti:
mokykla ne kiekvienam. Taigi, JAUNOJI BOSE, jeigu jautiesi
nelaiminga mokykloje, neleisk jai palaužti tavo dvasios. Tai
nereiškia, kad esi kvaila ar niekam tikusi, ar kad niekada nie­
ko nepasieksi. Tai tik reiškia, kad tavo talentai slypi kažkur
kitur, todėl naudokis kiekviena proga ir pasistenk išsiaiškinti,
kokioje srityje tau sekasi, susirask vietą, kurioje galėtum to­
bulėti. Kai ją rasi, viskas eis kaip iš pypkės!
71

#GIRLBOSS

JAUNOS BOSĖS PORTRETAS
Madeline Poole, MPNAILS.com (@MPnails)
Kai buvau maža ir neką teišmaniau apie pasaulį, svajo­
jau būti valytoja (nes labai mėgau siurbliu raityti raštus
ant kilimo) ir krepšininke (nes man labai patiko jų ap­
ranga), gyventi Konektikute ir turėti namus su karališko­
jo purpuro spalvos fojė. Beje, žodį „fojė" būčiau tarusi su
prancūzišksu akcentu. Norėjau būti nepaprasta. Nuo to
laiko šis tas pasikeitė, bet vis dar siekiu nepaprastumo.
Visada žinojau: nenoriu rūpesčių pilno gyvenimo, trokš­
tu kelionių, įkvėpimo ir kūrybingo gyvenimo, kuriame
pinigai nebūtų svarbiausia mano bėda.
Esu dirbusi begalę darbų - paprastai susijusių su kū­
ryba, tačiau visi jie buvo laikomi nesvarbiais. Pakavau
dovanas papuošalų parduotuvėje, pardavinėjau ledus,
vedžiau plaukimo pamokas, pjausčiau bandeles, dirbau
kavinėje ir keliuose restoranuose (netgi priklausančiuo­
se tinklui Paneral). Iki šiol viską išmanau apie duoną.
Restauravau plakatus, gaminau patiekalus, prižiūrėjau
vaikus, dirbau ledų furgonėlyje, blizgiais žvyneliais siuvinėjau galvos raiščius, siuvau etiketes prie marškinėlių,
dažiau sienas, tapiau freskas, nuiminėjau tapetus, bu­
vau fotosesijų stilistės asistentė, maisto dizainerė ir ma­
dos stilistė, panaši į knygos „Ir velnias dėvi Prado" (The
Devil Wears Prada) herojes.
Ne kartą gavau nuo tėčio pylos, bet anuomet teisinda-

72

S um auti darbai išg elbėjo man gyvybę

vausi norinti būti eksperte. Kad ir ką daryčiau, stengiausi
būti geriausia. Dirbau daug, nes visada buvau darbšti,
bet kartą išvydau... moterį, prieš fotosesiją dekoruojančią
modelio nagus, ir pagalvojau: aš irgi taip galėčiau!
Mečiau visus darbus ir įstojau į pigiausią Los Andželo
grožio mokyklą. Tuo metu išgyvenau labiausiai įtemptą
ir varganiausią savo gyvenimo tarpsnį, bet kantriai sė­
dėjau po dienos šviesos lempa ir, užsimaukšlinusi kau­
kę nuo dulkių, žiūrėjau, kaip pigiai atrodanti poniutė
demonstruoja aerografinio makiažo pagrindus ant ne­
tikros galvos.
Dabar aš - kylanti žvaigždė ir laisvai samdoma ma­
nikiūro dizainerė. Nuolat dirbu reklaminėse ir mados
žurnalų fotosesijose, kuriu nagų priežiūros priemones ir
dalyvauju daugybėje kūrybinių, su nagais susijusių pro­
jektų. Trumpai tariant, esu ekspertė.
Net nedirbdama aš vis tiek dirbu. Nuolat stebiu aplin­
ką, fotografuoju gatvėje pamatytus raštus ir spalvas, už­
sirašau kilusias mintis, susipažįstu su žmonėmis, ieškau
sąsajų tarp skirtingų dalykų, gilinu savo amato žinias,
išbandau naujus produktus, darau manikiūrą draugams,
atnaujinu savo interneto puslapį, rašau savo socialinių
tinklų paskyrose, kuriu nagų priežiūros priemones, daly­
vauju bendruose projektuose, ieškau įkvėpimo naujoms
idėjoms ar piešiu naujų raštų eskizus. Sukuosi šiame vers­
le ir kuriu meną ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad man
tai patinka. Visada turėjau sunkiai dirbti, nes nebuvo kito
pasirinkimo, bet niekada nesilioviau tikėjusi savimi.
Visada žinojau, kad tapsiu BOSE.

73

T L z&u ą i r

L yg u t M coą i

vi^A w ^telit Ic&biat
į

Mane išgelbėjo
vagiliavimas iš
parduotuvių ir
keliavimas
pakeleivingomis
mašinomis
Mes valgėme iš šiukšlių konteinerių, nelegaliai
nakvojome tuščiuose pastatuose ir vogėme iš parduotuvių,
kad susigrąžintume savo gyvenimus. Viskas stojo į vietas, kai
nusprendėme, kad savo gyvenimą reikia gyventi. Gyvenime sekasi
tiems, kas rizikuoja.
-„Vengimas" (Evasion)

M a n e i š g e l b ė j o v a g i l i a v i m a s iš p a r d u o t u v i ų ir k e l i a v i m a s p a k e l e i v i n g o m i s m a š i n o m i s

Neprisimenu pirmo daikto, kurį pavogiau. Tačiau prisimenu
(ir tuo nė kiek nesididžiuoju), kad jų buvo daug. Kai kažkas
pabandė mane nusamdyti, kad pavogčiau kompiuterį Apple
MacBook, staiga supratau, kad aš, velniai griebtų, įgijau vagi­
lės reputaciją. Norėčiau išgarsėti dėl daugybės dalykų (mokė­
jimo leisti bezdėjimo garsus iš pažasties, fotografijų, savo le­
gendinių šokio judesių), bet tik ne dėl puikių vagies įgūdžių.
Nesididžiuoju šiuo savo gyvenimo tarpsniu. Jis taip toli
nuo mano dabartinės veiklos, kad kartais atrodo netikras.
Neseniai dalyvavau susitikime su Nordstrom vadovais, o po
kelių dienų - su prekės ženklo Michael Kors generaliniu di­
rektoriumi. Sėdėdama prieš tuos žmones visą laiką galvojau:
„Dieve, juk būdama septyniolikos pavogiau Michael Kors lai­
krodį iš Nordstrom parduotuvės...“ Veltui iššvaisčiau šitiek
metų ir daugybę kartų galėjau visiems laikams nepataisomai
sugriauti savo ateitį. Stebuklas, kad taip neįvyko, ir prie to
stebuklo aš tikrai neprisidėjau.

Keletas ž o d ž i ų api e a n a r c h i z m ą
Žmonės turi tik tiek laisvės, kiek išminties jos norėti
ir drąsos jos siekti.
-Em m a Goldman

Paskutiniais paauglystės metais buvau gana sutrikusi. Nors
žinojau, kas esu, ir niekada nepripažinau kompromisų, neįsi­
vaizdavau, kuo noriu užsiimti. Norėjau išbandyti beveik vis­
ką, bet dėl savo neblėstančio troškimo viską neigti ir atmesti
77

#GIRLBOSS

susidūriau su keistu paradoksu. Kitaip tokį požiūrį galima
apibūdinti žodžiu „nebrandus“.
Kol gyvenau su tėvais, kasmet iš Sakramento važiuodavau
į anarchistinių knygų mugę San Fransiske. Gali neabejoti,
kad tais laikais daug klausiausi įniršiu pulsuojančios muzi­
kos. Penkiolikos metų atradau grupės Refused albumą „The
Shape of Punk to Come“ ir susidomėjau Guy’umi Debord’u ir
situacionistais. Tuo metu jau buvau prisiekusi Emmos Gold­
man gerbėja ir lankiau marksizmo studijų grupę, kurioje
mano draugai ir aš buvome vieninteliai, jaunesni nei ketu­
riasdešimt. Kaip jau minėjau, paauglystėje šventai tikėjau,
kad gyvenimas nepakenčiamas, o maniškis - ypač, mat jau­
čiausi „engiama“ mokykloje, be to, mane slėgė priemiesčių
atmosfera. Anarchizmo idealai man tobulai tiko. Tikėjau, kad
kapitalizmas - viso pasaulio godumo, nelygybės ir destruk­
cijos šaltinis. Maniau, kad pasaulį valdo didžiosios korpora­
cijos (dabar žinau, kad taip ir yra) ir jas remdama toleruoju
skleidžiamą blogį (tai tiesa, bet merginai juk reikia kartais
įsipilti kuro į automobilio baką).
Troškau egzistuoti už kapitalizmo sistemos ribų, gyven­
ti ir keliauti laisvai, nepriklausyti ariančių „nuo devynių iki
penkių“ armijai. Jaučiausi tarsi senas barzdotas hipis, įstrigęs
paauglės kūne. Norėjau gyventi spontaniškai, atsidurti be­
protiškose vietose su pašėlusiais žmonėmis ir audringai leis­
ti laiką. Leisk priminti, kad buvau naivi ir tikėjau, jog šitaip
gyventi galėsiu amžinai. Dabar, viską prisiminus, man darosi
baisu dėl buvusios savęs, kaip bet kuriai mamai būtų baisu dėl
paauglės dukters, darančios tai, ką anuomet išdarinėjau aš.
Iš namų išsikrausčiau septyniolikos, net nebaigiau viduri­
78

M a n e i š g e l b ė j o v a g i l i a v i m a s iš p a r d u o t u v i ų ir k e l i a v i m a s p a k e l e i v i n g o m i s m a š i n o m i s

nes. Tėvai buvo įsisukę į skyrybų procesą ir uoliai griovė du
dešimtmečius trukusią santuoką, tad negalėjo man užtikrinti
saugios aplinkos. Svajojau apie nuotykius, troškau kuo dau­
giau patirti. Buvau veganė. Buvau friganė. Autostopu nukelia­
vusi į organizacijos „Pirmiausia - Žemė!“ (Earth First!) renginį
vidury miško, valgiau stebuklingus grybukus ir žiūrėjau, kaip
žmonės padega iš šakų sudėliotą pentagramą. Nusprendžiau
niekada nepirkti naujų medienos gaminių, nes pykau, kad
kapitalizmas nesirūpina tvaria aplinkosauga, todėl apstačiau
savo būstą išmestais baldais ir įvairiais nemokamai gautais
daiktais. Ieškojau maisto šiukšlių konteineriuose prie Krispy
Kreme kavinių, draugavau su vaikinu, gyvenančiu namelyje
medyje, ir neskutau kojų plaukų.
Gal tai kraštutinumai, bet tuo metu man taip neatrodė.
Visą gyvenimą niekur nepritapdavau - nei mokyklose, nei
darbovietėse. Galų gale numojau ranka, mat nebesitikėjau
rasti vietos, kurią galėčiau pavadinti sava. Patogiausiai jau­
čiausi diskomforto sąlygomis.

Saulė pakyl a, n uo t a i k a t ai p pat
Jei tie metai apskritai ko nors išmokė, tai supratimo, kad nuo
savęs nepabėgsi. Niekada. Išsivaduoti gali tik pasinerdamas į save.
-JunotDiaz

Būdama septyniolikos nutariau autostopu keliauti į Olimpi­
ją, Vašingtono valstijos sostinę. Kartu pasikviečiau Joanneą,
nors ją pažinojau viso labo dvidešimt keturias valandas. Sto­
79

(tGIRLBOSS

vėjau į autostradą vedančio kelio kelkraštyje Sakramento
centre, iškėlusi kartono gabalą su užrašytu kelionės tikslu.
Pirmasis sustojo rusas, vardu Jurijus. Jis vairavo nedidukę
Hondą, kurios galinis stiklas buvo išdaužtas, o vairo kolonė­
lė - deformuota. Kalbant nusikaltėlių žargonu, mašina grei­
čiausiai buvo nušvilpta. Nieko baisaus, tiesa? Ir visai nieko
keisto. Prie diržo buvau pritaisiusi spyruoklinį peilį su iššo­
kančia geležte (skirtą pjaustyti obuoliams!), be to, mes juk
buvome neįveikiamos. Pastaba: prašau niekada nekrėsti kvai­
lysčių, apie kurias pasakoju šiame skyriuje!
Kai paklausėme Jurijaus, kur jis keliauja, šis atsakė važiuo­
jąs į Vakarų Sakramentą. Tada pradėjome šį tą įtarti, nes Sak­
ramentą jau seniai buvome pravažiavę. Po neilgų derybų jis
sutiko pavėžėti mus iki Redingo, kuris bent jau buvo mums
pakeliui. Tada Jurijus metė derybų bombą:
- Už meilę?
- Ne! - suklykiau, per daug pasibjaurėjusi, kad išsigąsčiau.
Pareikalavome, kad mus tuoj pat išleistų, ir jis bematant
ėmė atsiprašinėti. Nors automobilis atvirais laidais vietoje
užvedimo spynelės mums nesukėlė abejonių, žodžiai „už mei­
lę“ įtikino, kad prieš mus - šiurpą keliantis vyrukas. Jurijus,
be perstojo atsiprašinėdamas laužyta anglų kalba, išleido mus
prie degalinės, ir mes su kuprinėmis ant pečių įstrigome kaž­
kur už Samoros gyvenvietės. Aplink, kiek akys užmato, nebu­
vo jokio kito pastato.
Apsižvalgiau ir išvydau du automobilius, į kuriuos pylė
kurą, bet abu priklausė veisykloms (dar vadinamoms šeimo­
mis), kurių vengia kiekvienas išmintingas keliautojas autos­
topu. Įvažiavimo į autostradą kelyje stovėjo didelis sunkveži­
80

M a n e i š g e l b ė j o v a g i l i a v i m a s iš p a r d u o t u v i ų ir k e l i a v i m a s p a k e l e i v i n g o m i s m a š i n o m i s

mis, taigi, nusprendusi, kad tai geriausias variantas, nuėjau ir
pabeldžiau į kabinos dureles.
Duris atidarė stambus vyriškis, vardu Jamesas, ir pranešė,
kad vyksta į Judžino miestą. Vis arčiau Olimpijos. Neturėda­
mos kitos išeities sulipome į vidų. Jamesas buvo kilęs iš Pie­
tų, kartu keliavo ir draugo sūnus, kurį jis mokė, kaip pats sakė,
„vairuoti sunkvežimį“. Vos pajudėjus Joanne - visiškai beviltiš­
ka idiote - paklausė Jameso, ar negalėtų paskambinti iš jo mo­
biliojo ryšio telefono - anais laikais tai buvo milžiniška Nokia.
Tas leido, su sąlyga, kad Joanne pamasažuos jam nugarą, o ši
taip ir padarė! Aišku, vos ji baigė masažą, Jamesas apsigalvojo.
Ne, jis neleidžiąs jai skambinti iš mobilaus, bet apmokėsiąs jos
skambutį iš telefono automato. Ta baisiausiai nusiminė, o aš
sėdėjau ir varčiau akis galvodama: „Idiote tu, štai kodėl nepa­
žįstamiems vyrams nugaros nemasažuojamos!“ Tuo metu aš,
rodos, dar nė karto nebuvau lietusi kito žmogaus gaktos, todėl
niekaip negalėjau suprasti kvaišos, su kuria keliavau.
Pagal įstatymą, kas kažkiek valandų sunkvežimių vairuo­
tojai privalo sustoti poilsio - toks įstatymas neleidžia jiems
prisišniaukšti narkotikų ir nemiegoti dienų dienas. Jameso
sunkvežimis buvo didžiulis, o gale buvo įrengti du plastikiniai
gultai, kokie būna kalėjimuose. Jis sustojo šalikelėje ir greitai
nurodė, kaip miegosim:
- Šita guls su juo, - tarė, rodydamas į mano idiotę bendra­
keleivę ir į savo draugelį. Tada bedė pirštu į mane:
- O tu gulsi su manimi!
Jamesas jau spėjo prisipažinti, kad jį vilioja mano plaukuo­
tos kojos. Aš maniau, kad tai šlykštu, nes viena priežasčių,
kodėl neskutau kojų, buvo atgrasyti vyrus nuo savęs.
81

KGIRLBOSS

- Nieko panašaus, - atšoviau. - Mudvi miegosime vienoje
lovoje, o jūs, vyrai, - kitoje.
- Na jau ne, su vyrais aš nemiegu, - suprunkštė Jamesas,
išreikšdamas pasibjaurėjimą.
- O aš nesidalysiu lova su tavimi, - atsakiau ir pridūriau,
kad jei reikės, pasėdėsiu ant grindų ir palauksiu savo eilės pri­
gulti. Tai Jamesui nepatiko ir jis liepė rinktis: arba darome,
kaip jis liepė, arba nešdinamės lauk.
Vėl atsidūrėme tuščiame kelyje, vienos su savo peiliais,
kuprinėmis ir žibintuvėliais. Buvo trečia valanda nakties,
mes stovėjome kelkraštyje prie didelio kalno pietų Oregone,
dvidešimt mylių nuo artimiausios gyvenvietės. Joanne buvo
stipriai įdegusi - it kokia benamė ar Maujo salos čiabuvė. Ne­
žinau, kaip ji sugebėjo šitaip įdegti, bet tai nesvarbu. Pareiš­
kiau, kad saugiausia būtų išsitraukti miegmaišius ir nusnausti
miške iki išauš diena, bet ji, kaip tikra idiote, nesutiko, nes cituoju - „bijo gyvūnų“. Kurgi ne, pamišusiam dičkiui nuga­
ros masažuoti nebijojo, bet bijo, kad ją apuostys koks mažas
elniukas!
Mūsų žibintuvėliai buvo vienintelis šviesos šaltinis aplin­
kui, ir jais mosuodamos pagavome kitą sunkvežimį. Jis susto­
jo už devyniasdešimt metrų, mat tie prakeikti sunkvežimiai
baisiausiai sunkūs. Mes nulėkėme per tamsą pažiūrėti, koks
netikėtumas laukia už trečiųjų durelių.
Šį kartą viskas buvo paprasčiau: viduje radome tik vai­
ruotoją ir didelį besiseilėjantį šunį. Vyrukas pasirodė besąs
karštas Biblijos tiesų skelbėjas, tad neužsičiaupdamas pliurpė
apie Jėzų ir vis trinktelėdavo šuniui, kas kartą šiam sulojus.
Papasakojo, kad jo motina - prostitutė, o penkiametis brolis
82

M a n e i š g e l b ė j o v a g i l i a v i m a s iš p a r d u o t u v i ų ir k e l i a v i m a s p a k e l e i v i n g o m i s m a š i n o m i s

sudegino namą. Jis buvo gerokai kuoktelėjęs, bet mes paga­
liau važiavome su žmogumi, kurio nedomino Jurijaus minėta
„meilė“. Hm, tai bent palengvėjimas. Pakilus saulei, važiuoti
tapo smagiau, be to, jis leido mums žaisti su vietinio ryšio
radiju ir jo bangomis erzinti kelyje sutiktus sunkvežimių vai­
ruotojus, vežančius medieną, visaip juos įžeidinėjant, pavyz­
džiui: „ Ei, jūs, medkirčiai, ar žinote, kad naikinate gamtą?“
Šįkart kelionė baigėsi Judžino mieste, bet Biblijos skelbė­
jas, įsukdamas į sunkvežimių stovėjimo aikštelę, per radijo
ryšį surado kitą vairuotoją, sutikusį nugabenti mus iki pat
Olimpijos. Tas buvo labai mielas šeimos tėvas, jis visą kelią
plepėjo apie žmoną bei vaikus ir saugiai išleido mus Olim­
pijoje.

Nu s i k a l t i m a ms n e v e r t a švaistyti laiko
Manau, derėtų bent jau linktelėti žmonėms, kuriais kadaise
buvome, - ir nesvarbu, maloni mums jų draugija ar ne.
-JoanDidion

Bū